Babajus prileido į kelnes, kada išgirdo nelauktą žinią: Mamedova pakliuvo į avariją.
Vyras stovėjo prie geležinkelio bilietų kasų ir jam telefonu pranešė:
- Mamedova po avarijos. Ji reanimacijoje, bet privalo išgyventi. Tu turi jai padėti. Ji man skolinga 10 tūkstančių, - pasakė kažkur girdėtas balsas, kuris priminė Kazlo, bet gerokai vyresnio nei mes galėjom įsivaizduoti.
Balsas įtikinamai drebėjo, tarsi ožio – apsimetėlio. Tokius drožinėjo Šepka socializmo laikais.
Kur jis girdėjo šitą balsą?
Babajus paleido srovę ir per minutę – stovėjo baloje. Tokia netikėta reakcija buvo iššaukta nepaprastai doro gyvenimo.
Šauksmai, riksmai, kaltinimai, policija, policija. Žmogui nelaimė, o šaukia policija. Padėtu. Geriau kelnes atneštu. Bet nėra tokios tradicijos.
Žmonės, kurie laukė bilietų, pamažu išsiskirstė.
Ir eilės prie bilietų neliko.
Mamedovos vyras nežinojo, ką daryti: jis buvo pirmas eilėje ir galėjo pirkti bilietą į kur tik nori, bet jis nežinojo, ką dabar daryti.
Jis norėjo, mėtydamas pėdas, važiuoti iki Trakų traukiniu, pas muziejaus darbuotoją Vandą, bet sužinojęs apie kraupią avariją, užmiršo jos adresą ir jos vardą.
Jis prisiminė dantistą Vėdarą, jo telefono numerį, sveikatos ministerijos koridorius, Vanda, kuri buvo atėjusi įsidarbinti į dantistų technikos muziejų “Dantenos”.
Jo balsas buvo lyg tai ožio lyg tai seno ožio.
Vėdaras parašė savo telefono numerį, o Babajus vis žiūrėjo į Vandą, kuri stovėjo tokia jauna, pasimetusi, čežėdama šilkiniais apatiniais, glausdama auksinį žiedą prie lūpos.
Kad tik nepravirktu, o tai kaip dėsiu... pagalvojo Babajus.
Vanda nepravirko.
Vėdaras pasakė, kad Vanda pavėlavo ir tegul ji eina, kur tik nori.
Tada Babajus dešine ranka sustabdė Vėdarą, nuo kurio priklausė ar ji dirbs tame muziejuje ar tiesiog išnyks iš gyvenimo rojaus ir pasakė, kad mergina būtinai turi dirbti, nes ji graži ir jauna.
Vėdaras žiūrėjo į Babajų be žodžių ir visu kūnu rodė, kad tai kvaila.
Jis nusisuko, nes iš patirties žinojo, kad dabar jo draugas įsimylės. Vėdaras buvo solidus žmogus ir į tai negalėjo be pavydo žiūrėti.
Vanda pasakė:
- Ačiū jums.
- Nėra už ką. Dar visai nėra už ką.
- Bet jums ačiū, jūs tiek daug dėl manęs padarėte.
- Tai nebuvo sunku
- Argi jums nėra sunku prašyti dėl nepažįstamos merginos?
- Man atrodo, kad mes pažįstami jau daug metų.
- Dėkui, nereikia taip kukliai . jūs labai rizikavot.
- Tai nebuvo rizika. Kuo aš galėjau rizikuoti? Mes draugai su Vėdaru.
- Draugai?
- Taip, mes pažįstami .. oi oi... mes sėdėjom viename suole.
- Tai jūs niekuo nerizikavot?
- Kodėl? Rizikavau. Labai rizikavau.
- Dėl manęs?
- O jūs norit dirbti šitame muziejuje?
- Noriu dirbti. Noriu save išlaikyti. Suprantat?
- Neikite į tą muziejų.
- Kodėl?
- Todėl, kad neikite.
- O ką jūs siūlote?
- Nežinau. Bet neikite ten nieko neuždirbsite. Vėdaras, jis jums siūlys įvairias šlykščias bendravimo formas. Jis gašlus senis.
- Gerai, kad pasakėte. Kodėl jūs man tai pasakėte?
- Man jūs patinkate.
- Jūs man patinkate, bet esate nelabai gražus.
- Taip. Aš negražus. Visi man taip sako. O jūs graži.
- Taip.
- Sudie.
Viską išklausęs prabilo Vėdaras:
- Jūs darote įspūdi, Vanda, norėčiau, kad jūs dirbtumėt su manim.
- Eik tu šikt, siaubingas gašlūne
Po to Vanda davė jam savo adresą.
Vėdaro ir Vandos adresai susimaišė.
Dabar Babajus išsitraukė abu popierius, kur buvo telefonų numeriai: kuris kieno?
Dar ta nelaimė kaip mėnulis iš giedro dangaus, kaip pilnatis vidury dienos: Mamedova reanimacijoje.
Babajus paskambino į ritualinių paslaugų biurą ir užsakė karstą.
- Kokio dydžio reikia karsto?
- O kokie būna? Gal vidutinė, nors nelabai maža.
- Tada išmatuokit
Babajus lėkė ligoninės laiptais į šeštą aukštą.
Sesutė priminė, kad užsidėtu mėlynas batų kojines.
Jam besidedant iš kišenės iškrito metras.
Babajus atsargiai įžengė į palatą.
Šalia sudaužytos Mamedovos, sėdėjo Vanda ir Vėdaras.
Jie vienas kitą laikė už rankų ir klausėsi Mamedovos.
Kai jis įėjo, įsimylėjėliai atsisuko.
- Ji gyva, - Babajus išgirdo iš kažkur pažįstamą balsą.
Babajui buvo gėda purvinų, dar neišdžiūvusių kelnių.