Kažkelintas epizodas
Jis atitraukė spyną, pasižiūrėjo į lizdą ir nukreipęs vamzdį į kambario kampą nuspaudė nuleistuką.
***
– O tu kurva, – virtuvėje nuo kedės pašoko Sluginas ir nubėgo į „salioną”. – Kas, kurva, per dalbajobas šovė?
– Aš, blet, aš. Nu kaip čia atsitiko tai pizdec, dėtuves neatjungiau – tai buvo Bezubovas, seniausias iš jų visų. Buvo galima aiškiai pastebėti, kaip visas jo veidas po truputį nusidažo raudoniu ir bendras odos tonusas išsilygina su nosies atspalviu. Tik, keistai apšepę, platūs žili ūsai net nežadėjo išduoti šeimininko jausmų. Rankose Bezubovas vis dar gniaužė išdavystės bendrininką, į kurį gerai įsižiūrėjus, dar galėjai išvysti niekur nenorinti slėptis lengvą dūmelį. Kambaryje tvyrojo parako kvapas.
– Norėjau išsiardyt, su skudurėliu pratra...
– Ššš, tyliai – nutraukė Bezubovo pasiaaiškinimą Sluginas – Liocha, varyk prie lango, pažiūrėk kiemą, kiti vyniojam manatkes ir pisam iš čia.
Išgyvenusieji „Bezuboviškąjį rikošetą“ tyliai burbėdami pakilo iš savų mygių ir pradėjo lėtai, bet užtikrintai krautis visur išdėliotą mantą į savo kuprines, maišelius ir krepšius. Dviejų kambarių butas Nr. 196 trečiame „chruščiovkės“ aukšte turėjo būti penketuko – Slugino, Bezubovo, Liochos, Susliko ir Ženios – nakvynės vieta. Blokinių daugiabučių masyvas, su kai kur lyg masyvioje vienalytėje uoloje iškirstais trumpais tuneliais, skirtais patekti gyventojams ir jų automobiliams į reikiamą kiemą ar laiptinę, turėjo juos paslėpti savo nesuskaičiuojamoje butų–dėžučių gausybėje. Galbūt dėl to Aleksandras Sluginas ir nusprendė sulaukti čia ryto, o galbūt ir dėl to, jog kažkada jis visai netoli nuo čia gyveno.
– Lyg ir nieko nėra – pasižvalgęs į kiemą pro langą atraportavo Liocha – bet nematau visko – balkonas užstoja...
– Nelysk, tik... Žiūrėk taip – pro langą. Jei pamatysi tik nešauk. Jie dar nesupranta kur.... – pusbalsiu nurodė Sluginas ir pasileido sparčiu žingsniu į virtuvę. Koridoriuje jis kaktomuša susidūrė su Susliku:
– Oi, sorry Saša. Kodėl šovėt? – truputi pridusęs išstenėjo Suslikas. Jis buvo „pastatytas ant šucherio“ laiptinės aikštelėje. Iš jo burnos ir nuo draizganų drabužių sklido aitrus tabako kvapas.
– Senis, kurva... Pasiimk daiktus ir varyk ant stogo – ten susitiksim...
– Gerai Saša! – ir čiupo jau suruoštą kuprinę, kuri gulėjo prie pat durų į laiptinę.
– Ko tu šauki!? Tyliai dabar būk....
***
– Lipk lipk, Seni, – Liocha vis ragino Bezubovą, kol šis stenėdamas ir puškuodamas po bėgimo laiptais aukštyn, lipo kopėčiom ant stogo. Tai buvo jų atsarginis išėjimas – planas “B”. Septintame aukšte, laiptinės aikštelėje, ties kampiniu butu buvo kopėčios ir liukas lubose. Pro jį buvo galima patekti ant stogo. Liuko dangtis jau buvo atidarytas – Susliko darbas. Tikrasis Susliko vardas iš tiesų buvo Stiopa. Na, ne visai tikrasis. Tikrasis tikrasis buvo Komlenas. Tai buvo Stiopos tėvų mažas indėlis į šviesų komunistinį rytojų, nors tas rytojus taip ir neatėjo. Tačiau šeimoje jį vistiek vadindavo Stiopka, kaip senelį, o kieme – Susliku. Pats Stiopka savo „valstybinio–socialistinio“ vardo negalėjo pakęsti – pilieti Komlenai, pilieti Komlenai, – net šiurpas nukrėsdavo, o štai dėl Susliko nepyko. Suslikas, tai Suslikas. Čia kaip senoj žydiškoj patarlėj – jei tave kas nors pavadina arkliu, spjauk jam į veidą; jei antrą kart pavadina, tai duok į snukį; o jeigu trečią – tai geriau imk ir nusipirk balną.
Bezubovas iškišo galvą į gaivų vakaro orą. Dangus jau buvo pradėjęs gaisti. Kažkaip įsigudrinęs raudonis nudažė ne tik lengvus pavasario debesis, bet ir visą oro masę aplink Bezubovą. Bent jau taip jam atrodė.
– Nagi Seni, duok čia tą patranką ir lipk lauk – tai buvo Sluginas. Saulės, vėjo ir degtinės nugairintu veidu įremintomis žydromis akimis jis žvelgė žemyn į Bezubovą ir tiesė jam ranką.
– Lipk Seni, greičiau! – pasigirdo duslus bet grėsmingas raginimas iš po Senio kojų. O tai buvo Liocha, kuris paskutinis paliko laiptinę ir spėriai lipo kopėčiom, kol neišaiškėjo, kad pabėgimo anga vis dar užkimšta. Pečiu jis bandė kaip galima skubiau išstumti tą kamštį į lauką.
– Duok ranką Liocha, – ir vėl Sluginas.
– Mes mirsim per tą senį, Saška, aš tau sakau...
***
Kai Liocha visas išlindo ant stogo, Bezubovas kaip įmanoma tyliau užverė skardinį liuko dangtį. Suslikas gulėjo prie krašto atbrailos ir truputi pasikėlęs ant kairės alkūnės kampu žvelgė į kiemą ir laiptinės įėjimą. Ženia puslinkis jau buvo nutolęs keliasdešimt metrų link tolimiausio liuko į kraštinę laiptinę.
– Paskutinis. Varom... – sušnibždėjo Liocha ir taip pat pasilenkęs, ir kiek tai netrukdė greitai judėti pasileido paskui Ženia. Kiti pasekė įkandin jo.
– Negerai, negerai – murmėjo lyg sau lyg kitiem Stiopka, atsitraukęs nuo stogkraščio. – JIE jau prie laiptines, Saša...
– Daryk dangtį Ženia!..
– Tuhim phoblema, Aleksandhai, – su išgąsčiu veide sušveplavo Jevgenijus.
– Kas ..? Kurva, spyna.. Iš kitos pusės... Nu kurva...
Visas penketas gulėjo aplink liuką, pabėgimo liuką, ir prisispaudę prie žemės liuokuodami traukė vakaro gaivą į pridususius plaučius.
– Ką dahom?
***
– Trauk virvutę. Sprogdinsim nahui. Nieko nebepadarysi – ir stengdamasis sutvardyti užslenkančią baimę, Sluginas pradėjo sprindžiais matuoti tamsiai mėlyną „bikfordą“.
– Vyniok, vyniok. Dar vyniok, Ženia, negailėk. Jei nenupūs iš pirmo karto, mums krantai. – Pasiritęs ant nugaros Sluginas bandė susikoncentruoti ir idealiai užspausti detonatorių. Aleksandro ranka su replėmis tarp storų sudiržusių pirštų, buvo gausiai suvilgyta prakaito, kurį vis reikėdavo nubraukti nuo kaktos, nes net tankūs jo antakiai nepajegė užtvenkti visų į akis srūvančių sūrių upelių.
– Gehai, Aleksandhai, duok čia – iš rankų, pulsuojančių dėl didesnio nei įprasta kraujagyslių vamzdukams srovės stiprio, Jevgenijus peremė sidabriškai žvilganti cilindriuką su ilga uodegele ir chirurgiškai tiksliai jį įspraudė tarp oranžinių vijų. Akimirka Sluginas pagalvojo jog mėlyna ir ryškiai oranžinė susipynusios sprogimo mazge visiškai tarpusavyje nedera.
– Šliaužkit atgal, tuoj uždegsiu.
Brūkšt.
– Kurva...
Brūkšt. Brūkšt.
***
Slopiai dundėdami ir šiugždėdami jie spėriai leidosi žemyn, laiptų aikštelėse įsikibdami į turėklą, arba iškrypdami iš optimalios trajektorijos vedini išcentrinės jėgos. Lėtai ant paviršių gulantis dulkių debesis viršutiniuose aukštuose tingiai bandė juos vytis.
– Čia, čia, visi čia, – Liocha sugriebė Susliką už kuprinės ir patraukęs į save įstūmė į butą. Neišlaužtos šarvuotos durys buvo paliktos praviros. Nežinia kodėl šio buto šeimininkai, turbūt visada akylai saugoję savo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, šitaip paliko vartus į namų šventovę. Gal skubėjo, gal lemtis juos pasitiko procese, o gal jau niekada nebesitikėjo čia grįžti ir pilietiškai nusprendė jog tai bus puiki niša visuomeninėms reikmėms. Sluginas dėl to nesuko galvos. Tai galėjo būti jų didžiausią šansą laimėti turintis bilietas į žemiškąjį, o ne dangiškąjį rytojų.
– Liocha, Suslikai į kairę! Ženia virtuvę! – trejetukas išsisklaidę patikrino buto kampus, kol Bezubovas su Sluginu dubenelyje ornamentuotais kraštais radę raktų ryšulėlį mėgino užrakinti duris.
– Nieko nėra, Saška, – priėjęs sušnibždėjo Suslikas. Pasigirdo rakto persisukimai ir šoniniai strypai pradėjo sklandžiai lįsti į savo makštis šarvuotų durų rėme.
– Aš su Liocha į virtuvę, jūs – ten, – parodė Sluginas į kairėje nuo įėjimo esančius kambarius. – Jei bandys veržtis, naikinam čia prie durų, o paskui kaip gausis. Supratot? – visi palinkčiojo galvas – Viskas. Viešpatie, pasigailėk...
***
– Manai, JŲ iki ryto nebeliks? – tyliai paklausė Liocha, priešais ant taburetės sėdinčio Slugino. Pasirėmusiam alkūnėmis į kelius Aleksandrui Sluginui jau kurį laiką pasąmonė ant sulipusių vokų vidinės pusės rodė filmą – žalią žalią veją golfo aikštyne. Aleksandras niekada nebuvo žaidęs golfo, netgi nebuvo apie jį kadanors rimtai galvojęs, nebent epizodiškai matęs per televizorių, bukai keisdamas kanalus vieną po kito. Liochos šnabždėsys lyg voratinklį sutraukė šitą keistą Slugino neuroninių impulsų pokštą.
– Nežinau. Jei JIE tikrai suprato kaip čia viskas buvo, jei supranta kad šūviai ir sprogimai mūsų darbas, būdamas vietoje jų aš nesitraukčiau, bent jau ne taip greitai, – atsakė vis dar bandydamas prisiminti trumpąjį sapną. – Laukčiau kol auka išlys iš savo slėptuvės, lyg sraigė iš kiaukuto, ir tada pist per galvą ir jau čirškinu keptuvėje sau vakarienę.
Liochos skrandis sugurgė.
– Matai, Liocha, JIE yra grobuonys, – tęsė lyg pamokslaudamas Sluginas. – Tai plešrūnai, gamtos pasaulyje užimantis hierarchijos viršūnę, visų mitybos grandinių viršūnę. Kažkada, tai buvome mes – žmonės. Galbūt mes tą pasaulio karūną gavome lygiai taip pat, kaip dabar jį gavo JIE. Mes patys ir esame virusiniai. Vienos iš beždžionių tapo mumis, senųjų akimis – nesveikomis. O tas beždžiones, kurios netapo mumis mes išžudėme, arba sukišom į zoologijos sodus. Šiaip sau, pasižiūrėti, palyginti, parodyti sau patiem ką reiškia evoliucijos sekmė. O dabar mes patys nykstanti rūšis. Galbūt kai mūsų liks vos keli šimtai, JIE įtrauks mus į savo „raudonąją knygą“, – pabandė nusišypsoti Aleksandras ir pažvelgė Liochai į akis. Buvo aišku, jog šis įdėmiai klausosi, bet nelabai supranta ką Sluginas nori pasakyti, arba išvis kodėl visą tai jam pasakoja. Bet Aleksandrui Sluginui norėjosi tęsti pamokslą. Jis jautėsi lyg archajiškas kromanjonietis, kitam neolitiniam žmogui nakties glūdumuje bandantis paaiškinti žvaigždžių kilmę. Paaiškinti, kad jos yra tarsi skylutės olos viršuje, ir žemė, plaukianti nesibaigiančia vingiuota laiko upe vis įplaukia į tą begalinę olą. Ir galbūt, ta pati upė tik teka ratu, todėl niekada nesibaigia, nepristygsta vandens iš savo baseinų. Bet, kad ir kaip kalbos padargui norėtųsi vartytis ir artikuliuoti, moderniajam kromanjoniečiui Aleksandrui Sluginui paprasčiausiai pritrūksta sąvokų, kuriomis jis norėtų kam nors, kad ir Liochai, išreikšti savo mintis. O tuo metu, virš Vilniaus jau brėško rytas.
***