Dieve, saugok bedarbius

Babajus tapo bedarbiu atsitiktinai.
Nukrito. Nesugebėjo atsikelti ir akimirksniu tapo klajokliška darbo jėga.
Jis priklausė šeimai, kuri giedojo laidotuvėse.
Babajus turėjo puikiai išlavintą, nepragertą balsą.
Visa daininga šeima gyveno name, kurio viena siena buvo Rasų kapinių tvora.
Kada šeima repetuodavo naują giesmę, garsas sklisdavo po visą rajoną, todėl žmonės autobusų stotelėje kalbėdavo:
” Vėl Pilsudskį laidoja.. ”.

Iš tėvo paveldėjo aptriušusį laidojimo biurą, Labanoro miestelyje, kurį girininkijos vadybininkas Strolis sugalvojo restauruoti už Europos pinigus.
Primerktomis akytėmis Strolis liepė surinkti jam pinigų. Už ką, paklausit? Gyventi norisi vis geriau.
Vadybininkas siurbė pinigus, todėl Babajus privalėjo prisidurti giedodamas laidotuvėse.
Jo žmona Mamedova norėjo savanoriškai užsiimti prostitucija, nes, paskaičiavusi savo galimybes, pamatė, kad tai pelninga. Ji prasitarė apie tai vienam kalėjimo prižiūrėtojui, o jis patarė geriau įsidarbinti valytoja TV bokšte.
Mamedova taip ir nusprendė.
Tuo metu visi antenų valytojų etatai buvo užimti, todėl Mamedova sėdėjo namuose su vaikais.
Babajus dainavo vyrų chore “ Du varpai”. Žinoma, jis geriau būtų dainavęs mišriame chore, bet mišriam netiko jo tembras.
Nors choras, buvo geriančių ir tik tada dainuojančių vyrų, bet į Dainų šventę pateko.
Kad nusipirktu naujus dainininko drabužius Babajus pardavė žoliapjovę ir sugiedojo dviejose laidotuvėse.

Štai jis Dainų šventėje su nauju vyrų choro “ Du varpai” drabužiais laižo ledus. Kad tik neapsitaškytu.
Keletas jaunesnių moterų choro “ Palinko liepa” senbuvių šypsenomis varsto “Du varpai” choro jaunimą.
Babajus nusilenkdamas publikai įkrenta tarp lentų į rūsį.

Šventė baigėsi ir niekas nepastebėjo, kad dainininko Babajaus nėra.
Jis įkrito jau po to, kada daina baigėsi.
Atsakinga už sausą davinį dainininkams, moteris iš Plungės, kelis kartus šūktelėjo: “Ar yra Babajus? ”, bet kada niekas neatsiliepė, ji tik nusijuokė: ” Kokia juokinga pavardė. ”, o visą likusį sausą davinį susidėjo į raudoną dėžę ir išvažiavo į Plungę, sušėrė šunims.
Babajus atsigavo tik po paros gulėjimo ant cementinių rūsio grindų.
Nauji rūbai buvo beviltiškai suplėšyti, purvo buvo pilnos kišenės.
Jis nieko neprisiminė nei apie Dainų šventės, nei kaip įkrito, nei pavardės, nei vardo, nei daugybos lentelės, nei vieno gero filmo.

Babajus šliaužė iki rūsio durų kelias ilgas valandas. Jis nevaldė abiejų kojų pirštų.
Sargas, NATO narys leitenantas, pamatęs įtartinai šliaužiantį žmogų, sušuko:
- Stok
Babajus greitai atsistojo ir nusišluostė ištryškusią seilę.
- Teroristo? Ko tu nori? – suktai paklausė sargas.
- Valgyti, - pasakė Babajus.

Sargas perdavė Babajų policijos ekipažui, kuris, skubėjo į valgyklą ir kaukdamas nesavu balsu lėkė iš Vingio parko, o, apvažiuodamas gulinčius be sąmonės narkomanus, trenkėsi į medį ir išsibarstė po krūmus.
Kažkur tarp medžių galutinai įstrigo ir bedarbio Babajaus galva.