tau

kai iš tamsos  išniro lengvas kūnas, jį debesys pagavo supt ir negražino žemei
taip tu gimei. išminčiaus ir madonos rankomis lipdyta, įpūsta gyvybės pienių pūko
su medžių lapija, su ašarom žolės, su drugio plazdesiu išvien supaisi
ir virš paprasto buvimo fotoblykstės spinduliu praskriejai virš regėjimo
sustingsta bitės, išsisklaido smilgos, takelis atviras plačiam ėjimui į čiobrelių pievas
nuo pakilimo tako grumstelius nurinkę vėjai šaipūniškai pamoja kamuoliniams debesims
ir nusileidžia iš dangaus sparnai, kuriuos slapta kasnąkt užsidedi ir leidies į kelionę
sugaudyti padraikas žiedlapius, išpraust kamanę, 
ant prasimerkiančio saulėtekio blakstienų sudėliot rasos lašus
ne visada skaidrus dangus ir garsas tyras, juodoji meleta pušyną kerta
ir šulinys juodom akim nutilęs staiga sugaudžia širšinais,  vorų kojelėm tylą krebždina
bet visa gydančiu žvilgsniu nuramini stichijas,
ištempusi voratinklio gijas kartu su saulės spinduliais išaudi tvirtą maršką
kurion sukrinta duriantys kankorėžiai ir gervių godos, pavirsdami ramybės vaisiais ir dainom 
taip tau paklūstanti gamta aukojasi pati ir dovanas po kojom kloja
ir nieks nežino, tik voratinklis kampe, kai rytą grįžusi iš misijos naktinės
sparnus palėpėje slepi patylomis, kad vėl pradėtum naują dieną