Žodžiai ir banalumo aspektologija... 2.

.



2. Apie balanas ir klišes dvižindes

          Aptarę „banalius“ – kabutėse, nes realybėje tokių nėra – žodžius, apžvelkime jais tapomus vaizdus.

          Retai kas turi supratimą, kas čia išvis per klausimas, kas tie banalumai, tie  „girdėti“ išklišę štampai? Kaip funkcionuoja simbobolistų visokiausių „margi sakalai“ įvairiausi?  O kas atsitiks, jei po trijų tūkstantmečių uždainuosi klišę užsieuforinęs: „Ak, aušra rausvapirštė! “...
O atsitiks, o bus, kad atsineš aušra ir laiko kraitį – jeigu dainuosi, o ne karksi. Antai, Arletė ir uždainavo praamžį štampą:

pasimirko aušra
pirštukus į saulėtekio indą
ir nutapo rausvai
gulbių posparnius paribio linky...

                  Net gulbės... o gražu – visiems?  Ot fokusas. Gal Potas užsnūdo ir klišgaudžio  mygtuko  neįjungė? Taigi, – reikia šitą padėtį palikt default.
        Arletė panaudojo 3~ 4 tūkstantmečių amžiaus štampo dvigubą potencialą. Įdomiausiai interpretuos tas, kam štampas primins Homerą. Mes – tokie pat, kaip ten gyvenusieji.

        Mūsų kritikai dažnai banalumą įžiūri ir viename  žodyje, tai aptarėme. Girdėta: „Vartoti žodį „banalu“ yra tikras banalumas. Neturi ką pasakyt,  užsimaskuok  žodžiu banalu, ir nebus problemų“...
        Bet paprastai ta kokybė apsireiškia frazėse, metaforose.  Panagrinėkim tam tinkamą Algmar teksto fragmentą:

Tokią dieną vengtum leistis į vaikystę
Nostalgijos kopėčiom, – kai ten sapno šviesa,
Liūdesio taurės, vos juntama
Aimanos grėsmė, ir voratinklis
Žada surišti skrydį. Bet laumžirgis,
Meldai. Antai ūkas sklando ir liejasi
Minkštoj šviesoj, –

Posme telpa:
Nostalgijos kopėčios, – sapno šviesa,
Liūdesio taurės, voratinklis,
Skrydis, laumžirgis,
Meldai, ūkas sklando...
                                    – čia jau ne balana, o klišėm šaudantis banalybių frontas... O eilėraštis ryškus ir originalus. Tai kas ir kaip čia vyksta?
        Nesunkiai rasit dešimtis ir daugiau kartų eilėse matytus žodžius: sapnas, vortinklis, skrydis, laumžirgis...  O liūdesio taurių galit ir nerasti, nors įspūdis – tai toks štampas, kad vidurius verčia. Kodėl taip regisi? Tai dėl to, kad tų liūdesio taurių vaizdas – ne vien šios valandos prasmė: tos taurės nešasi savyje kažkurios epochos spindesį – nuotaiką ir madą. Tie žodžiai tvyro dviejuose laikuose. Algmar ir panaudojo dvigubą štampo potencialą savitam posmui išgauti.
        Tikrai nerasit nostalgijos kopėčių...  O jų ta pati, kaip taurių, konstrukcija ir dvigubas – naujienos ir klišės – veikimas.  Rezultatas – klišės sukuria originalų vaizdą ir nuotaiką, – lyg filmą.
        Taigi – fokusas taip ir vyksta. Rezultatas – šaunus. O kritikas vietoj „puiku“ padės 2+, mat dvelktelėjo ūku kažko kažkada skaityto.
        Vis tik kritikas Tictacas sugeba priartėti prie daugiaveidės klišių esmės. Kai vartotojas Ingula rašo:
prasiskleidusi
kraujo rožė ties smilkiniais
lyg įpinta į vešlius ir tamsius
jojo plaukus
        Tictac komentuoja: „ ... nors „kraujo rožė“ - įvaizdis gal senesnis nei pati poezija (juokauju), bet juk nepasenstantis ... kol yra rožės ir kol yra kraujas. “ Taip Tict atskleidžia dar vieną klišių problemos aspektą: yra nesenstančių...
        Tačiau šiaip jau  kritikų, darbščių praktikų, gildija nesiryžta perkratyti šviežiai savų??  estetikų brevijoriaus.
        Taip ir Tictac su Mindaugo Patriko Grigaičio „ Anekdotu“  grįžta  į jaukią įprastą nihilio kanš-erdvę: anekdotas... – „O gal ir visas pasaulis... ką ten pasaulis, Visata - tėra anekdotas tik, pokštas“.

        Itin komiška, kai kritika iš tolo užuodžia romantikų, simbolistų net apynaujus štampus, ir visai  nejaučia jau stipriai išklišusio Nihilcino...
        Ars de arte nihilcinica, – na, kurie čia iškiliausi nihilio opusai, originalumo bokštai be banalumo šešėlio, – parodykit, beskit pirštu, nagrinėkit. Deja, nesigauna:
        Pats nihilis kaipo toks („nihilis savyje“) – pritiražuotas, pabodęs – seniai jau yra klišė.
          Net geresniųjų nihilopusų kūrėjai cituoja vieni kitus pavarijuodami ar patingėdami. O ką daugiau, kai vienintelė idėja – nihil... O Tictac parodė, kad ir to nėra. 
        Gal pulkim kurti klišių kombinacijas?
        Kritikė Amžinoji šviesa teigia:  „Banalybės ir gražiau sudėliotos lieka banalybėmis“. – Būtų tiesa, tik varpinė nuo varnos neatskirtos.
        Mat, – ne ką kita, vien banalybes jau ir kuriame per dienas. Tuo ne itin skiriamės nuo didžiųjų plagiatorių – Getės, Šekspyro, Servantes, kitų, – paguoda.  Ir klišių gaudytojai kritikai, vos tik paskelbs ką nors – žiūrėk: išklišę jau pirmoj eilutėj. Paskaitę patikrinkite remdamiesi kritiko, kurį jau žinote, požiūriu ar tiesiog praktika (požiūrį ne visi turi).

            Išvados
          1. Reikšmingiausias, geriausiai meno funkciją įvykdantis M-Putino eilėraštis – „Mano kūnui“: pervien simbolinė metafora, štampų principu sukonstruota, – o  skaitant išsiskleidžia lyg žiedas pagreitintam filme... Jei ne pats išakas, tai šios metaforos konstrukcija jau turėjo tapti štampu, – matyt tebetampa. Ir neužkliūva šis tekstas nei Maironiui, nei nihilcinui, nei x-izmui kokiam: menas galingas.
        2. Viename Ingulos eilėraštyje kritikas Potas neliečia ten gausių banalumų: ten –  pienės su visais kotais, horizonto juosta, pasauliai bent keli... kamanės, nektaras, prakaitas... angelas!.. laumžirgis... – pats ką tiktai jodinėjau...  elgtis kaip su moterim... klaiku: kiekvienas žodis primena vaizdus, po 32 kartus, o tai ir 300 kartų Poto skaitytus. O Potas – tyli??

        Nejaugi banalumo samprata pagaliau pati save perlaužė?
        S‘kant – nusipersilaužė.



Literatūra
Algmar tekstai:
2011-07-17 „Esė apie komentarų meną“
2011-12-16 „Esė apie etiudo meną“
2011-12-30 „Seno paveikslo plagiatas“
2013-05-11 „Vilkas ir Vitgenšteinas (1) “ 
        Taip pat daugelyje komentarų. Iškalbingi Tictac, Poto komentarai šia tema.
        Paskelbsiu ir daugiau tekstų, tinkamų iliustracijai.