Žemiau plintuso

                      Kuinai tur, kad liepiam jiems, skraidydami trupint.
                      Kristijonas Donelaitis


įsiskaityk į neparašomą pasaulį,
kur erdvė per menka, kad susidarytų aidas:
tu stovi ant pagrindo,
įrėminto be jokių grindjuosčių,
nuo sienų nebyra tinkas –
trupančių maldų luobas per storas, dulkėms
lieka tik gėdytis.

Kelias į čia niekad nedulka,
negirgžda durys ir šešėliai temstant
nekrinta. Pakeltum
akis į dangų, bet savąsias
jis jau seniai nuleidęs.

Nusiminti neverta,
kaip neverta nuleisti rankų –
kol vis dar trypčioji vietoj,
mindamas ir mindamas, tai
susimildamas, tai sumindamas –

tie vabalėliai narsiai žūva
tam, kad galvą užvertęs tu galėtum prašyti
dangaus atleidimo
už savo
bailumą