Prarasta šypsena I

Šaltas miško oras ir purvas po kojomis neleido mergaitei bėgti visu greičiu. Viršuje galima buvo įžvelgti kelias žvaigždes, spindinčias pro medžius, tačiau mažylės akys dairėsi atgal, ten, iš kur ji stengėsi kuo toliau pabėgti. Šauksmai artėjo kiekviena sekunde. Žmonės vijosi ją, todėl ji negalėjo sustoti. Iš tolumos pasigirdo keli šūviai. Mergaitė krūptelėjusi apsidairė. Ji nesuvokė, kur bėga, ji nežinojo, kurioje vietoje bus saugi. Mažos kojelės buvo kruvinos nuo žaizdų ir kiekvienas žingsnis buvo pripildytas skausmo. Vėjas įsipainiojo jos ilguose plaukuose. Akyse tvenkėsi ašaros, bet nusišluosčiusi jas bėgo toliau. Šiuo metu ji neturėjo laiko verkšlenimui. Pasukusi vos matomu takeliu į kairę nepastebėjo kalniuko ir pargriūvusi nučiuožė juo žemyn. Nusibrozdinusi kelius, rankas ir skruostus mergaitė nesugebėjo atsistoti, bet iš paskutiniųjų po truputį pakilo sukandusi dantis. Baltas apvalkalas, kurį ji dėvėjo, virto pilku. Ir nors ji jau buvo toli nuo tos vietos, tačiau buvo įsitikinusi, kad tie žmonės parsives su savimi šunis, o tada jau niekur nepasislėps. Paėjusi į priekį pamatė ežerą. Vienintelis būdas atsikratyti pėdsekių – perplaukti jį. Vanduo buvo šaltas ir dėl to sukaustė mergaitės judesius, bet ji iš paskutiniųjų stengėsi nesustoti. Lengvos bangos skalavo jos veidą, nuo ko buvo tik dar sunkiau plaukti. Pasiekusi ežero vidurį norėjo pailsėti, bet kojomis nesugebėjo pasiekti dugno... Jo nebuvo. Mažylę apėmė panika. Kūnas sunkėjo, ji jautėsi pavargusi. Bangos vis labiau tempė ją į dugną.    „ Geriau taip, negu nuo kulkų. “ – pagalvojo ir judesiai pasibaigė. Žalios akys užsimerkė ir mažas kūnas skendo vis giliau. Paskutinį kartą atmerkusi akių vokus mergaitė pamatė šviesą. Ji nusišypsojo. Dar neseniai motina jai pasakojo apie angelus sargus. Apie jų galias, sparnus ir kaip jie padeda žmonėms. „ Per vėlai tu pasirodei, “ – šmėstelėjo mažylės galvoje ir pajutusi, kaip plaučiai pildosi vandens, užsimerkė. Buvo šilta, o atsidūrusi tamsoje mažylė akimis kažko ieškojo. Eidama juodu smėliu aplinkui matė bedugnę. Tik baltos durys, esančios už kelių žingsnių, neleido nukristi žemyn. Ištiesusi ranką atvėrė jas ir nė kiek neabejodama žengė vidun. Tamsumą pakeitė jūra. Bangų garsas, vėsus smėlis su mažais akmenukais ir moteris, sėdinti ant suoliuko. Mergaitė stovėjo žvelgdama į ją, o moteris atsistojusi pasisuko į mažylės pusę. Ir tada abi jos sustingo. Raukšlės ant moters veido persikreipė, tačiau žaliaakės šypsena pasiekė ausis. Pribėgusi prie moters stipriai ją apkabino ir pro ašaras pratarė:
- Mama, mamyte, aš tavęs pasiilgau. Prašau, nebeišeik niekur. Pasilik su manimi. Prašau.
Moteris su skausmu klausėsi raudas. Glostydama šaltus mergaitės skruostus liūdnai nusišypsojo ir pro sukauptas ašaras ištarė:
- Tu neturi čia būti. Dar ne laikas. Tu privalai grįžti.
- Ne, nenoriu. Prašau, leisk pasilikti su tavimi, - ir po šių žodžių viskas pradėjo lietis. Smėlis slydo iš po kojų, o moteris pradėjo tolti ir mergaitė nebejautė jos švelnių rankų. – Ne, palauk, mamyte. Prašau, palauk, prašau.
Maža širdelė buvo pasiruošusi plyšti iš skausmo. Švelnų jūros orą pakeitė tamsa. Ji vėl liko viena. Krūtinę degino, o karštos ašaros nesušildė šaltų skruostų. Klūpėdama tamsoje mažylė vis kartojo:
- Mama, kodėl tu išėjai? Mama, mamyte...
Bet ji negrįžo.
    - Nagi, kvėpuok, - girdėjo kažkieno balsą, o tada pajuto, kaip vanduo iš plaučių juda į išorę ir apsivertusi išspjovė jį. Giliai kvėpuodama atmerkė akis ir pamatė tą ežerą, kurį bandė perplaukti, tačiau žvelgė į jį iš kito kranto. Atsisėdusi pažvelgė į savo gelbėtoją. Tai buvo jau pagyvenęs vyras.
- Kas jūs? – paklausė mergaitė, o vyriškis nusišypsojęs paskelbė:
- Esu Haris. Žinai, plaukioti ežere naktį ne geriausia mintis. Tau reikėtų būti atsargesnei.
- Dėkui, - atsakė žaliaakė nuleidusi galvą.
- Kuo tu vardu? Ką darai tokiu metu šiose apylinkėse? Kur tavo tėvai? – lyg ir susirūpinęs klausinėjo Haris padėdamas atsistoti.
- Aš... – ir tada mažylė suvokė, kad ji nežino savo vardo. Ji jo nepamena. Vyras laukė, bet kai iš kitos kranto pusės pasigirdo šauksmai, atsisuko į ją ir paklausė:
- Jie ieško tavęs?
Meluoti nemokėjo, todėl tik nežymiai linktelėjo. Vyras sunkiai atsidusęs pareiškė:
- Eik į tą namą.
Ir tik dabar mergaitė pamatė nedidelę trobelę. Paklaususi nubėgo ten, kadangi daugiau neturėjo, ką daryti. Viduje daiktų buvo nedaug. Akies krašteliu žvelgė pro langą ir tada pamatė tuos žmones, plaukiančius per ežerą su šunimis, o iš viršaus pasigirdo lėktuvų garsas. Nejaugi jie visi ieškojo jos? Drebėdama iš šalčio, baimės bei nuovargio apsiglėbė rankomis ir uždariusi užuolaidas atsirėmė į sieną. Jai liko tik pasikliauti Hariu. Jis išgelbėjo ją. Motina visada ją mokė, kad žmogus, kuris tau padeda bėdoje, visada liks šalia sunkiu metu. Kiek nusiraminusi laukė, kol viskas pasibaigs, bet tada kažkoks dundesys ir durys atsivėrė su trenksmu. Mergaitės nelaimei tai buvo valstybės šunys. Norėdama šokti pro langą bandė jį atverti, bet vienas iš tų žmonių griebė ją už plaukų ir nutempęs užsegė antrankius. Viskas buvo baigta. Mergaitė drebėjo iš skausmo, bet tai niekam nerūpėjo. Ją nuvedė iš namo, o lauke ji pamatė stovintį Harį. Jis tik lengvai nusišypsojo ir net nežiūrėdamas į ją tarė:
- Atleisk, man nereikia problemų.
Mažylės viduje kažkas skilo. Nuleidusi nublukusias akis ji tiesiog ėjo tylėdama. Jai jau neberūpėjo, ką su ja darys. Ji jau patyrė visą siaubą, kurį tik gali iškentėti žmogus.
    - Be mano leidimo jokio maisto ir vandens jai neduoti, - pareiškė savo pavaldiniams valdžios šuniukas ir uždarydamas kameros duris paliko mažylę keturiose sienose be langų ir lovos. Pavargusi ir alkana ji atsisėdo ant grindų. Nežinodama, nei kiek laiko praėjo, nei diena ar naktis dabar, tiesiog žiūrėjo į betoninę sieną priešais, bandydama suvokti, kodėl būtent jai atiteko toks vaidmuo. Bejėgiškumas graužė ją iš vidaus.
- Tu neturi teisės jiems atleisti, - pasigirdo balsas ir pakėlusi akis mažylė priešais pamatė jos amžiaus juodaplaukę.
- Kas tu? – paklausė žaliaakė. Kamera tarsi sumažėjo, atmosfera pasikeitė.
- Tavo šešėlis, - atsakė, o mergaitės galvoje šmėstelėjo klaikūs vaizdai: kaip jos motina buvo nudurta prieš akimis, kaip valdžia stovėjo ledinėmis akimis ir ironiškomis šypsenomis degindami jos kūną, kaip jie juokėsi iš mažylės likimo, kaip jie atėmė viską, kas jai buvo brangu. Susiėmusi už galvos pradėjo šaukti:
- Baik, išnyk! Nebereikia!
- Iš ko tu sprendi, kad aš iš viso čia esu? – pratarė juodaplaukė.
- Ko tau reikia? – nesuprato mažylė. Ji galvojo, kad jau kraustosi iš proto.
- Tai amžinas žaidimas, o taisyklių nėra. Yra prašymai tų, kurie tikisi laimėti, - ir atsitūpusi priešais žaliaakę pažvelgė tiesiai į ją. – O tu. Tu nori laimėti?