Rašyk
Eilės (73922)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10420)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šaltas miško oras ir purvas po kojomis neleido mergaitei bėgti visu greičiu. Viršuje galima buvo įžvelgti kelias žvaigždes, spindinčias pro medžius, tačiau mažylės akys dairėsi atgal, ten, iš kur ji stengėsi kuo toliau pabėgti. Šauksmai artėjo kiekviena sekunde. Žmonės vijosi ją, todėl ji negalėjo sustoti. Iš tolumos pasigirdo keli šūviai. Mergaitė krūptelėjusi apsidairė. Ji nesuvokė, kur bėga, ji nežinojo, kurioje vietoje bus saugi. Mažos kojelės buvo kruvinos nuo žaizdų ir kiekvienas žingsnis buvo pripildytas skausmo. Vėjas įsipainiojo jos ilguose plaukuose. Akyse tvenkėsi ašaros, bet nusišluosčiusi jas bėgo toliau. Šiuo metu ji neturėjo laiko verkšlenimui. Pasukusi vos matomu takeliu į kairę nepastebėjo kalniuko ir pargriūvusi nučiuožė juo žemyn. Nusibrozdinusi kelius, rankas ir skruostus mergaitė nesugebėjo atsistoti, bet iš paskutiniųjų po truputį pakilo sukandusi dantis. Baltas apvalkalas, kurį ji dėvėjo, virto pilku. Ir nors ji jau buvo toli nuo tos vietos, tačiau buvo įsitikinusi, kad tie žmonės parsives su savimi šunis, o tada jau niekur nepasislėps. Paėjusi į priekį pamatė ežerą. Vienintelis būdas atsikratyti pėdsekių – perplaukti jį. Vanduo buvo šaltas ir dėl to sukaustė mergaitės judesius, bet ji iš paskutiniųjų stengėsi nesustoti. Lengvos bangos skalavo jos veidą, nuo ko buvo tik dar sunkiau plaukti. Pasiekusi ežero vidurį norėjo pailsėti, bet kojomis nesugebėjo pasiekti dugno... Jo nebuvo. Mažylę apėmė panika. Kūnas sunkėjo, ji jautėsi pavargusi. Bangos vis labiau tempė ją į dugną.    „ Geriau taip, negu nuo kulkų. “ – pagalvojo ir judesiai pasibaigė. Žalios akys užsimerkė ir mažas kūnas skendo vis giliau. Paskutinį kartą atmerkusi akių vokus mergaitė pamatė šviesą. Ji nusišypsojo. Dar neseniai motina jai pasakojo apie angelus sargus. Apie jų galias, sparnus ir kaip jie padeda žmonėms. „ Per vėlai tu pasirodei, “ – šmėstelėjo mažylės galvoje ir pajutusi, kaip plaučiai pildosi vandens, užsimerkė. Buvo šilta, o atsidūrusi tamsoje mažylė akimis kažko ieškojo. Eidama juodu smėliu aplinkui matė bedugnę. Tik baltos durys, esančios už kelių žingsnių, neleido nukristi žemyn. Ištiesusi ranką atvėrė jas ir nė kiek neabejodama žengė vidun. Tamsumą pakeitė jūra. Bangų garsas, vėsus smėlis su mažais akmenukais ir moteris, sėdinti ant suoliuko. Mergaitė stovėjo žvelgdama į ją, o moteris atsistojusi pasisuko į mažylės pusę. Ir tada abi jos sustingo. Raukšlės ant moters veido persikreipė, tačiau žaliaakės šypsena pasiekė ausis. Pribėgusi prie moters stipriai ją apkabino ir pro ašaras pratarė:
- Mama, mamyte, aš tavęs pasiilgau. Prašau, nebeišeik niekur. Pasilik su manimi. Prašau.
Moteris su skausmu klausėsi raudas. Glostydama šaltus mergaitės skruostus liūdnai nusišypsojo ir pro sukauptas ašaras ištarė:
- Tu neturi čia būti. Dar ne laikas. Tu privalai grįžti.
- Ne, nenoriu. Prašau, leisk pasilikti su tavimi, - ir po šių žodžių viskas pradėjo lietis. Smėlis slydo iš po kojų, o moteris pradėjo tolti ir mergaitė nebejautė jos švelnių rankų. – Ne, palauk, mamyte. Prašau, palauk, prašau.
Maža širdelė buvo pasiruošusi plyšti iš skausmo. Švelnų jūros orą pakeitė tamsa. Ji vėl liko viena. Krūtinę degino, o karštos ašaros nesušildė šaltų skruostų. Klūpėdama tamsoje mažylė vis kartojo:
- Mama, kodėl tu išėjai? Mama, mamyte...
Bet ji negrįžo.
    - Nagi, kvėpuok, - girdėjo kažkieno balsą, o tada pajuto, kaip vanduo iš plaučių juda į išorę ir apsivertusi išspjovė jį. Giliai kvėpuodama atmerkė akis ir pamatė tą ežerą, kurį bandė perplaukti, tačiau žvelgė į jį iš kito kranto. Atsisėdusi pažvelgė į savo gelbėtoją. Tai buvo jau pagyvenęs vyras.
- Kas jūs? – paklausė mergaitė, o vyriškis nusišypsojęs paskelbė:
- Esu Haris. Žinai, plaukioti ežere naktį ne geriausia mintis. Tau reikėtų būti atsargesnei.
- Dėkui, - atsakė žaliaakė nuleidusi galvą.
- Kuo tu vardu? Ką darai tokiu metu šiose apylinkėse? Kur tavo tėvai? – lyg ir susirūpinęs klausinėjo Haris padėdamas atsistoti.
- Aš... – ir tada mažylė suvokė, kad ji nežino savo vardo. Ji jo nepamena. Vyras laukė, bet kai iš kitos kranto pusės pasigirdo šauksmai, atsisuko į ją ir paklausė:
- Jie ieško tavęs?
Meluoti nemokėjo, todėl tik nežymiai linktelėjo. Vyras sunkiai atsidusęs pareiškė:
- Eik į tą namą.
Ir tik dabar mergaitė pamatė nedidelę trobelę. Paklaususi nubėgo ten, kadangi daugiau neturėjo, ką daryti. Viduje daiktų buvo nedaug. Akies krašteliu žvelgė pro langą ir tada pamatė tuos žmones, plaukiančius per ežerą su šunimis, o iš viršaus pasigirdo lėktuvų garsas. Nejaugi jie visi ieškojo jos? Drebėdama iš šalčio, baimės bei nuovargio apsiglėbė rankomis ir uždariusi užuolaidas atsirėmė į sieną. Jai liko tik pasikliauti Hariu. Jis išgelbėjo ją. Motina visada ją mokė, kad žmogus, kuris tau padeda bėdoje, visada liks šalia sunkiu metu. Kiek nusiraminusi laukė, kol viskas pasibaigs, bet tada kažkoks dundesys ir durys atsivėrė su trenksmu. Mergaitės nelaimei tai buvo valstybės šunys. Norėdama šokti pro langą bandė jį atverti, bet vienas iš tų žmonių griebė ją už plaukų ir nutempęs užsegė antrankius. Viskas buvo baigta. Mergaitė drebėjo iš skausmo, bet tai niekam nerūpėjo. Ją nuvedė iš namo, o lauke ji pamatė stovintį Harį. Jis tik lengvai nusišypsojo ir net nežiūrėdamas į ją tarė:
- Atleisk, man nereikia problemų.
Mažylės viduje kažkas skilo. Nuleidusi nublukusias akis ji tiesiog ėjo tylėdama. Jai jau neberūpėjo, ką su ja darys. Ji jau patyrė visą siaubą, kurį tik gali iškentėti žmogus.
    - Be mano leidimo jokio maisto ir vandens jai neduoti, - pareiškė savo pavaldiniams valdžios šuniukas ir uždarydamas kameros duris paliko mažylę keturiose sienose be langų ir lovos. Pavargusi ir alkana ji atsisėdo ant grindų. Nežinodama, nei kiek laiko praėjo, nei diena ar naktis dabar, tiesiog žiūrėjo į betoninę sieną priešais, bandydama suvokti, kodėl būtent jai atiteko toks vaidmuo. Bejėgiškumas graužė ją iš vidaus.
- Tu neturi teisės jiems atleisti, - pasigirdo balsas ir pakėlusi akis mažylė priešais pamatė jos amžiaus juodaplaukę.
- Kas tu? – paklausė žaliaakė. Kamera tarsi sumažėjo, atmosfera pasikeitė.
- Tavo šešėlis, - atsakė, o mergaitės galvoje šmėstelėjo klaikūs vaizdai: kaip jos motina buvo nudurta prieš akimis, kaip valdžia stovėjo ledinėmis akimis ir ironiškomis šypsenomis degindami jos kūną, kaip jie juokėsi iš mažylės likimo, kaip jie atėmė viską, kas jai buvo brangu. Susiėmusi už galvos pradėjo šaukti:
- Baik, išnyk! Nebereikia!
- Iš ko tu sprendi, kad aš iš viso čia esu? – pratarė juodaplaukė.
- Ko tau reikia? – nesuprato mažylė. Ji galvojo, kad jau kraustosi iš proto.
- Tai amžinas žaidimas, o taisyklių nėra. Yra prašymai tų, kurie tikisi laimėti, - ir atsitūpusi priešais žaliaakę pažvelgė tiesiai į ją. – O tu. Tu nori laimėti?
2016-05-07 21:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-10 09:11
Niksa
Dėkui už patarimus :) kitą kartą pasistengsiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-09 10:22
pikta kaip širšė
Na, tai kaip dabar tau pasakyti, kad yra nesklandumų bet taip, kad tu nepersigąstum ir nepabėgtum, ką? :-)
OK, bandysiu kažkaip pradėti nuo pradžių.

Ar man vienai taip atrodo, kad bėgimo scena yra tokia gerokai iš šalies (lyg bandytum aprašyti tai, ką matei kino filme), su mažais kabliukais, kurie turėtų lyg ir pritemti tą vaizdelį prie abejingo stebėtojo? Į pagalbą pasitelki beveik poeziją ale „Vėjas įsipainiojo jos ilguose plaukuose“... Galiu prisipažinti, kad aš taip pat turėjau problemų su "kraujo rubinais" bei "purpurine skepeta", tačiau gan greitai supratau, kad tokie musi pusi veiksmo scenoms nelabai tinka. Tad kai rašai kažką tokio, kur viskas turėtų būti greita, geriau tuos pagražinimus atidėk į šalį ir pasilik epizodams, kur nuotaika gerokai ramesnė ir veikėjai nesiverčia per galvas ;-)

„Pasukusi vos matomu takeliu į kairę nepastebėjo kalniuko ir pargriūvusi nučiuožė juo žemyn.“ – va čia vėl trumpam peršokam į epizodą iš matyto filmo ir tęsiame toliau, kartu su mažybiniais žodelyčiais ir tuo skriaudžiamo vaiko įvaizdžiu, kuris man skamba kažkaip prikišamai. Na toks pastovus priminimas, kad „čia gi skriaudžiamas mažas vaikas. Mergaitė. Negi tau negaila? Visai? Nė trupučio? Kas tu per žmogus...“ Tai jausčiausi geriau, jei tekste neišskaityčiau autoriaus mėginimo sukelti man tokius jausmus, o jie kiltų savaime, nes dabar (gal ir netyčia taip viskas gaunasi) kažkaip primityvokai skamba.

„Baltas apvalkalas“ o kas gi čia? Tipo kombinezonas? Nes jei taip, tai kodėl jo taip nepavadinus? Nes apvalkalas, bent jau man, skamba kaip kokia cista ar skaidrus kokonas, su kuriuo mano galvoje veikėjai bėgioti būtų gana sunku. Ir aš suprantu, kad norisi kažkaip subtiliai skaitytoją įtraukti į pasakojimo pasaulį, bet reiktų tam parinkti tokius žodžius (jei tai kažkokie naujadarai ar netipiškai naudojami išsireiškimai), kad skaitant nekiltų kažkokie crazy vaizdiniai.

Apie skendimo epizodą nekalbėsiu – čia jau buvo ši pastaba išsakyta, tad galiu tik paantrinti. Nebent papildysiu, kad mokymo plaukti pradžiamokslis yra plūduriavimas ant vandens, tad jei mergaitė plaukia, turėtų sugebėti ir gulėti vandens paviršiuje, bet čia tik taip. Tarkime ji plaukikė savamokslė ir šiaip persigandusi, o gal dar koks mėšlungis sutraukė... Žodžiu tarkim ji skęsta ir galvoja apie savo lemtį. O niekam nepasirodė, kad tos „mažylės“ mintys kažkaip įtartinai ne vaikiškos? Jei jau ji tokia „mažylė“, tai iš kur jai žinoti, geriau mirti nuo kulkų ar nuskęsti (šiaip jau sakoma, kad pastaroji mirtis yra žiauri)? O jei jau ji tiek žino, kad gali įvertinti, tai gal neverta jos vadinti „mažyle“? Ta prasme vėliau mes sužinosime kad jai 5 ar 15? Pagal tai reiktų paderinti arba žodžius veikėjai apibūdinti, arba jos veiksmus bei mintis.

„Maža širdelė buvo pasiruošusi plyšti iš skausmo.“ – eina sau kaip graudžiai norėjosi parašyti, gaila, kad nekabina...

„o iš viršaus pasigirdo lėktuvų garsas.“ Čia tipo labiau kaip Boeing, ar tipo labiau kaip sraigtasparnis? Suabejojau...

Nu ir dar būtų gerai klaidas išsitaisyti, nosines susirankioti, šiaip su išsireiškimais padirbėti („kaip jos motina buvo nudurta prieš AKIMIS(?), kaip valdžia (seimas? Prezidentas?) stovėjo ledinėmis akimis ir ironiškomis šypsenomis degindami jos kūną“). Tai va. Tiek galiu pasakyti. Ai ir dar atsiprašau už kandumą – dantį skauda tai traukia pasikasyti labai. Galėjau ir švelniau viską parašyt, bet mintis vis tiek ta pati, o dar pirmadienis...
Žodžiu daryk, kaip žmonės tau patarė: neskubėk, skaityk savo tekstą, nepamiršk detalių bei smulkmenų ir kita dalis vien dėl to bus geresnė ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-09 07:30
Damastas
Pirma pastraipa lyg ir kabina skaityti toliau. Bet toliau prasideda labai nuspejami dialogai, veiksmas rutuliojasi per greitai. Praktiskai i viena puslapi sudeta tai, kas turetu buti aprasyta trim-keturiais. Ir vistiek yra nemazai nereikalingo teksto. Sunku ka nors patarti, gal is tiesu vertetu pries ikeliant pasideti dienai kitai, o po to prisest ir pasitvarkyti teksta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-08 14:36
Haldir
šmėstelėjo mažylės galvoje ir pajutusi, kaip plaučiai pildosi vandens, užsimerkė - vat norėčiau paklausti... ar esate kada nors užspringusi vandeniu? Ar tas jausmas nors kiek primena pamažu pildėsi dalį?

Ir po to tada pajuto, kaip vanduo iš plaučių juda į išorę ir apsivertusi išspjovė jį - aš asmeniškai nesu niekad buvęs atgaivintas, bet kiek esu matęs per Discovery ar kitą kanalą kaip atgaivintas žmogus elgiasi... tai nelabai primena "pajautimą kaip vanduo juda į išorę", o labiau konvulsišką kosulį, tokį, kurio metu jauti, kad tuoj plaučiai išsivers į išorę.

O šiaip patarčiau serialų nerašyti. Man tokia grafomanija jie kvepia, dažnai niekur neveda, o ir perskaitęs va dabar pirmąją dalį tikrai enskaitysiu antros, net jei ten super stebuklinga ji būtų. Geriau paimti paprastą idėją ir ją įgyvendinti vienu šūviu. Šiaip, manau, kad rašai visai normaliai, skaitant akys nekraujavo... Bet praktikos trūksta labai. O ir su Aurimaz žodžiais visiškai sutinku.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-08 14:06
Aurimaz
Į tokį mažą kiekį teksto sukišta visko šiek tiek per daug, per glaustai ir pernelyg primityviu stiliumi. Jausmas, lyg autorė pasižiūrėjo "hunger games" ir dar nespėjus titrams ataušti kuo skubiau parašė šitą... Norėtųsi perspėti, jog teksto rašymas - tai ne blynų kepimas. Aišku, galima juos it blynus kepti, bet malonumo iš to neturės joks skaitytojas. Jei tamstai rūpi rašyti tik SAVO malonumui, nerūpi įvertinimai bei laimingų skaitytojų komentarai - gali daryti ką tik nori. Priešingu atveju patarčiau neskubėti ir įdėti daugiau darbo. Palauk parašiusi bent 4-6 valandas, pati perskaityk lyg skaitytum knygą ir pamėgink pajusti, ar tekstas pakankamai sklandžiai "slysta", ar pasakojimo eiga nenusivažiuoja į lankas ar poetines pievas ir panašiai.

- Be mano leidimo jokio maisto ir vandens jai neduoti, - pareiškė savo pavaldiniams valdžios šuniukas - KPŠ?
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą