Hadas turi būti tik po mišku

Mano tėvas mylėjo mišką, kaip ir aš; ypač saugiai ir jaukiai jaučiuosi naktį, nes saulė išdavikė - ji apnuogins mane ir viskas aplink skęs blankiame rūke.

Bet naktį medžiai priglausdavo pavirtę neįžiūrimais objektais, kuriems mano fantazija suteikdavo gyvybės, su kiekvienu pasidalindavau paslaptimi ir jie tapdavo mano amžini sargai, nes medžiai neišduoda ir tai jų galia, kurios, žinau, niekas nesugebės atimti.

Mane apimdavo ramumas vaikščiojant tarp jų, tyliai ir lėtai, vos be įžiūrint jų kontūrus. Nebijau, nes tai kas tamsoje, man arčiau nei tai kas yra šviesoje. Su žalialapiais nekalbu ir jie manęs neklausytų, bet kupini nerimo ir bjaurasties dūmai prasiskverbia iš mano akių ir klodai ligotų prisiminimų iki ryto manęs nekankins, nes šilta galiūnų žievė sugers balkšvą dūmą ir praleidusi per savo kamieną išleis jį primaišytą žaliųjų syvų, kurie patekę į mano nosies ertmės paskandins mane saldžioje užmarštyje.

Beviltiškas mėnulis bando surasti mane ir paversti prisiminimų vergu, tačiau mano sargai aukšti ir seni; jie rodo tik man matomą kelią ir keliauju juo nedvejodamas.

Kvailys aš, bet prašau jų:
- Jūs čia stūksot kartu per amžius ir jums nevieniša, bet ką turėčiau daryti aš?
Jie neatsako ir vaistų nuo šios ligos jie nesuteiks, nes žino, kad rytinė saulė mane išvarys iš jų draugijos ir liga pakraujuos iš naujo.
- Suprantu ir dėkoju už viską, o dabar leiskit nusnausti iki kol mėnulio dievas atkeliaus manęs ieškoti, prašau slėpkit mane kiek ilgiau ir prisiekiu jūsų florai padovanosiu save.

Diena žmogų skandina gyvenimo baloje, o naktis priklauso tik jam, tačiau kartais ir ją jis paaukoja, nes bijo nuskęsti toje baloje. Jos negilumą suvokti padeda naktis.

Žemė ima rūdyti jei jos neperarti šviežiais keliais, o naudoti antsėjį taip pat apgailėtina kaip sekti kažką kažkieno šešėlyje. Tie, kurie tai žino jau senai kelyje ir jų nepavyti, bet tie, kurie tai žiną nedrįsta atverti namų durų ir iškelti koją į kitą pasaulį užmiršę viską ką žinoję, yra aukos keliaujantiems.

Užteks bėgti nuo to kas bjauru, nepavyksta per ilgai, tad geriau išmokti susitaikyti ir nešvaistyti energijos kovai su šlykščiomis mintimis. Pats laikas jas priimti, iškelti ir įgerti į save viską kas versdavo klaidžioti labirinte, nes, kad iš jo išeiti reikia jį priimti ir sienos pačios dings.


Miestas skendo tamsoje ir vos regimi kontūrai piešė mano vaizduotėje namus - jie atrodė lyg kapai kapinyno, vienas šalia kito, sustatyti lygiagrečiai pagal. Juose dūsta žmonės.

Namų stogus beviltiškai bandė pramušti lašeliai, bet išsitaškę jie riedėdavo žemyn į gatvę, kurioje akmenų grindinio vingiais vanduo toliau tekėdavo į miesto centrą, kuris buvo išsidėstęs žemiausiame miesto taške.

Vėjas gairino lietų man į veidą, bet pakerėtas minties, kurią, iš visų šio miesto gyventojų, suvokti galėjau tik aš, stovėjau ramiai tarsi tai buvo kaina už šią mintį.
Mane apėmė nesuprantamas pasipūtimas ir pasidavęs jam, sutrikdžiau vėjo ir vandens koncertą sardoniškai nusijuokęs.