seneliui (kažkaip pastaruoju metu apie tave galvoju)

jo akys, tai laikrodžiai smėlio,
o barzda it melsvi debesėliai,
kurie it obelys žydi vaizduotėj
mano senelis išėjo į kelią ilgesnį
nei mano kelionės
jis rūko pypkę savy užrakinęs
it kalnai žiūri tiesiai į širdį
visas toks susivėlusiai pilkas,
kaip ruduo pasimetęs tarp lapų.
taip trūksta... delčiose svyravimų,
kaip tavo jaukių apkabinimų.
susitiksim, nes juk
sielos pasiveja sielas...
mano rakraščiuose pasilikusios
pėdos it sniege nutypenusios sniegenos
prisimenu nuotraukų melą
ant peties ar, kai prisiusiodavau
jam į kišenę;
nepykdavo... meiliai kvatodavos,
nepamenu ar tada vertinau juoką;
visas pasaulis toks siauras,
jog linksta it pilys pripildytos oro,
kai bandau susivokti,
kiek kainuoja akimirkos,
kurias papraščiausiai pražiopsai...