Ateik

Tu ateiki prie sakurų sodo
Ir grožėkis žiedų baltumu,
Pasakyk man, kad aš nesapnuoju,
O tave iš tikrųjų regiu.

Baltas žiedas pabudo nukritęs,
Žemės šaltį pajutęs staiga,
Ir gėlėtų svajonių neliko,
O tiktai neviltis ir rauda.

Aš liečiu tą apvytusį žiedą,
Ir matau, koks likimas žiaurus,
O dabar pasakyk, kad sapnuoju -
Laimės pojūtis amžinas bus.

Mes stovėsim, tvirtai susikibę,
O žiedai baltą šypseną skleis,
Tik ateiki prie sakurų sodo,
Ne sapne, o tikrovėj ateik.