Pats nuožmiausias žvėris miške yra meška. Visais metų laikais ji vaikšto pikta ir nepatenkinta, o ypač suirzus bestija būna rudenį.
Ne be reikalo juk. Vėlų rudenį meškai alkana, neramu, ji labai nori miego ir baisiausiai susirūpinus visur ieško molio. Molio turi susirasti tepaus ir minkšto, tokio, kol tas dar nesušalęs, nepribiręs visokių skujų ir lapų, kol neapsnigtas storai.
Kam?
Meškos žiemą - tai miega kietai ir ilgai, o prakeikti žiurkėniukai – ne. Jie visą vėlyvą rudenį renka pievose nubirusius grūdus ir kaišo juos žiemai užmigusiems žvėrims į užpakalius. Atsargas kraunasi.
Miega ilgu žiemos miegu ir barsukai, ežiai ir miegapelės. Bet kiek ten jiems prikiši? Va, pas mešką, didelį gyvulį, telpa daugiausiai, tai ta vargšė, jeigu atsiguls miegui užpakalio moliu neužsitepusi - galas jai - žiurkėniukai ramiai miegoti neleis. Grūs parneštus grūdus ir giles visokias meškai į skylę, krapštysis visaip, bruzdės ten, ramybės padarui neduos. Nes, kur jie patys šiltesnę ir saugesne vietą ras, jei ne miegančios meškos užpakaly? Ogi niekur.
Taip surėdyta gamta, ir nieko čia nepadarysi. Artėjant žiemai geriau meškų visai nedrožti. Pikta ji - arti neprieisi, o jei miega tamsiam urve, tai kaip tu ją ten iš viso - droši? Nieko gero arba įdomaus – nieko.
O pavasarį viskas būna dar blogiau. Meška iš urvo išlenda dar alkanesnė ir dar pikktesnė, nei tąsėsi po mišką rudenį.
Jei žiurkėniukai miegojusiai meškai užpakalin grūdų neprinešė, palyginus – pusė dar velnio su tomis jos nuotaikomis. Nervuojasi ji, aišku, baisiai, visaip kasosi, į žemę brūžinasi. Siekia to uždžiūvusio, ją miege saugojusio molio kamščio kažkaip ten atsikratyti, ramiai paėsti ir normaliai išsituštinti. Nereikia nė aiškinti, kad tokia meška yra baisiai pikta ir sudirgusi, vietos sau neranda ir visaip draskosi. Nesiartinti geriau prie pikto žvėries niekam.
Na, o jeigu žiurkėniukai tą molį tamsoje prakrapštė ir meškai šiknon grūdų prikišo? O tos visos per žiemą suneštos sėklos bei nesugraužtos gilės sudygo ir išsišaknįjo? Tada toks prakeiktas žalias kuokštas iš užpakalio kyšo, meška jo niekaip išsirauti negali. Eina ji, nervuojasi, ant pasturgalinių kojų stojasi, priekinėm letenom mojuoja, orą drasko ir kriokia kaip velnias iš paties pragaro. Medžius rauna. Judesiai jos staigūs, neprognozuojami... Demonu ar genijum turėtum būti, kad tokią išdrožt sugebėtum. Geriau jau net nebandyti. Žinau!
Laukti reikia vasaros pabaigos.
Tada meškos būna patenkintos, išsiganiusios, ramios ir labai labai gražios. Apvalutės, kailiniai blizga, moliai iš pauodegių nubirę, visos žolės prie bikinio nurautos. Graži meškutė - ypač, kai pavėsy kur, prie upelio, romiai pasilenkusi vandenį geria.
Va tokioj taikioj pozoj mešką ir reikia drožti.
Daili, apvalutė, rami, jokių iškreiptų pozų, nervingų judesių, anei bjaurių snukio išraikų. Tokią beveik kiekvienas, net pradedantysis entuziastas gerai padarys. Padarys ir be gėdos visiems kitiems parodyti galės, kaip dailiai išdrožė. Juk tikrai nėra sunku prie upelio tupinčią gražiai išdrožti, jei tik turi tam polinkį nors kokį ir gabumų bent šiek tiek. Tai sakykit, ar gi - ne?
O už gerai nudrožtą mešką juk galima net iki trijų šimtų eurų gauti! Tik už mažesnes po šimtą aštuoniasdešimt teduoda. Na, bet užtat – koks malonumas mešką pačiam išdrožti! Kad, tegu nors ir nedidelę, kad ir iš beržo – ne iš ąžuolo, tegu jau ir tupinčia. Nebūtinai gi grėsmingoj pozoj įpykusios. Ar gi ne taip!