Visateizmas

vėl apie viešpatį
apie tave taip rilkiškai
įstrigęs sapno prieangy
atsimenu paklaust kažko norėjau
lyg būdraudamas savyje pakibęs

lyg brisčiau dangumi
žvaigždėlapiu iš tavo raukšlių
kontūzytas pakaušin
mėnulio nuolaužas apeidamas

apie tave
kaip apie meteorų kraterius
užgyjančius vos spėjus suskaičiuoti
šiose tikėjimo duobutėse
tik kraujo dulkės ir šviesos likučių drožlės

aš dar renku tas spingsules
sidabro adatas prisiminimų
vos paliečiu
jos rūdimis į panages
o tu šešėlin
atatupstas per tas pačias skeveldras mėnulyno
per šviesmetį nutolsti

apie tave aš čia
žinau kad tu nesi
ar tu?