Šiaip jau tai yra socialinė satyra. Mirtis čia mažiausiai svarbi. Gal tik tiek, kiek jūs esate teisus/-i dėl jos nubanalinimo. Mano tekstas nėra abstraktus, tačiau jis taiko visai ne į emocijų sritį, o veikiau į kūrėjo savigarbą – kai bandymas pabėgti nuo banalumo ir sukruti kažką originalaus tampa pirmine bet kokio kūrėjo intencija – tada ir gaunasi tokie blėnys kaip „menas menui“ ar pan.
Iš to, kas pasakyta, neplaukia, kad reikėtų sąmoningai vengti originalumo ir būti banaliam. Ir tai taip pat nereiškia nei kad esu sąmoningai banalus, nei kad esu kokia nors prasme originalus. Kaip minėjau, čia satyra, o ne „išgyventas“ ar „išgyventinas“ poetinis skausmas. Skausmas intelektualinis, gal todėl ir neišgyvenamas grynai emociškai.
Nesiginu, tekstas nėra geras. Ačiū už pastabas. Bet savo prasmių neatsiimu. Žodžius – galbūt.
Nenoriu nuskambėt žiauriai, bet kitaip turbūt neišeina pasakyt, kad abstraktūs kalbėjimai apie mirtį iš tikro tokie banalūs, kad apie tai tikriausiai reikėtų ir neberašyti. Nežinau, tarytum, ar teko kada susidurt su artimo mirtim, bet jei skauda ir norisi apie tai kalbėti, tai ir parašyki apie tai apie ką skauda, o ne bendras frazes, nes skaitytojai nieko naujo nesužinojo ir sunku man būtų patikėt, kad galėtų kas nors nuoširdžiai išgyventi tokį eilėraštį.