Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Meškiukas Meškiukas

Laikrodis (III)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Negailestingai kepino saulė. Ant vandens tingiai suposi menko brizo stumiamos valtys.
Digis kelis kartus pabandė pratęsti pokalbį su Tomu, bet pastarasis neberodė jokio noro ką nors pasakoti ir tingiai snūduriavo prisiglaudęs prie uolos. Varganas šešėlis vos dengė galvą ir vyras vis dangstėsi akis plačiu delnu, kol neapsikentęs tiesiog užsidengė švarku.
Kelis kartus mestelėjęs viltingą žvilgsnį į Adamą, kuris ir toliau apsimetė miegantis, vaikinas pamindžiukavo vietoje ir sunkiai traukdamas koją už kojos, nulingavo kaistančiu smėliu.  Ant kranto liko tik pūvantys išlukštenti moliuskai. Digis jų pririnko visą kalną, girdamas puikų skonį. Tačiau baisus dvokas net jį patį atbaidė nuo bet kokio bandymo ragauti tą gličią ir minkštą masę.
Adamas apsivertė ant kito šono ir tingiai pasirąžė. Smėliu, visai pro pat galvą, nuvinguriavo nedidelis driežas. Pajutęs žmogų stabtelėjo, nervingai pakraipė galvą ir mikliai nulėkė kaistančiu smėliu tarp akmenų.
Vyras nesusilaikė nešyptelėjęs. Atsargiai kilstelėjo vieną akmenį, už kurio glaudėsi driežas. Tačiau pastarasis įlindo dar giliau, letenomis žarstydamas smėlį ir suskaldytų geldelių likučius. 
Nugara nubėgo šiurpuliukai. Lyg kas spoksotų tiesiai į pakaušį. Arba taikytųsi arbaletu. Kaip ir vis dažniau nutikdavo pastaruoju metu.
Adamas lėtai atsisuko ir įsistebeilijo į merginą, neramiai mindžiukuojančią ant įkaitusio smėlio. Prireikė kelių akimirkų prisiminti ją regėjus užeigoje, kai ją ne visai maloniai pavarė šalin Motušė. Storojo dukra.
Spoksojo ji į Adamą smalsiu kibiu žvilgsniu, lyg apžiūrinėtų kokį įdomų gyvį. Šįkart marškiniai buvo stebėtinai aklinai užsagstyti, o už juostos kyšojo virtuvinio peilio rankena.
Tomas blakstienos vos krustelėjo. Ranka lyg netyčia nuslydo nuo pilvo prie šono, kur laike prie šlaunies priglaudęs storą vėzdą.
- Tai prisėsk, kad jau atėjai, - draugiškai pasiūlė Adamas.
Ir suprato suklydęs. Merginos veidu perbėgo panieka.
- Jums galas, jei neišsinešdinsit. Apipils derva ir pakars ant šakos.
Adamas nepatikliai pakraipė galva.
- Ten, - ji mostelėjo į siaurą smėlio juostą, virš kurios kilo kalvos šlaitas, - vandenyje nuskandinta valtis. Negiliai. Prispausta akmenimis. Išsitraukit ir plaukit.
Tomas vikriai pakilo, mandagiai linktelėjo dėkodamas ir klausiamai žvilgtelėjo į Adamą.
- Girdėjai, ką šį žavi panelė pasakė? Man dukart kartot nereikia. Aš tampu stebėtinai nuovokus, kai tik prieš nosį sumataruoja virvė.
„Žavi panelė“ vis dar dėbčiojo į juos piktai ir visai nedraugiškai. Visiška priešingybė tam, ganėtinai palaidam elgesiui, kurį demonstravo tėvo užeigoje.
- Digis?
Išgirdusi vardą, mergina krūptelėjo ir nuraudo, bet tuoj pat atgavo amą ir dar pikčiau dėbtelėjusi apsisuko ir neskubriai nuėjo smėliu link kaimelio. Tomas dar kartą nekantriai sutrepsėjo.
Valtį jie rado tik po ilgo ieškojimo. Nuskandinta ji buvo kur kas toliau nuo kranto, nei galėjo pasirodyti. O dar teko išimti visus akmenis, laikančius ją ant dugno, ištraukti ant kranto, apversti, kad išbėgtų vanduo ir tik tada atsistumti nuo kranto. Lentos buvo gerokai patręšusios, tačiau gerai išdervuotas dugnas tebelaikė. Jiedviem spėriai mosuojant irklais, Adamas nenuleido akių nuo kranto. Kelis kartus tarėsi matąs saulės atšvaitus nuo monoklio, lyg kas juos stebėtų.
Jiedu su Tomu susižvalgė, tačiau abu tylėjo. Vienas manė, kad mergina pavydėjo Digio Motušei, todėl bent taip nusprendė jai atkeršyti ar bent pakaišioti pagalius į ratus, kitas gi, taip ir neprisipažinęs kaip gerai  pažįsta tą moterį, galvojo, kad Motušė pati pasiuntė merginą. Taip išgelbėjo ir savo reputaciją ir ant šakos nieko neteko kabinti.
Bet abu tylėjo. Vos dvelktelėjus silpnam brizui, iškėlė ir burę, kurią rado kartu su irklais tvirtai susuktą į brezentą, kur negalėjo pasiekti sūrus jūros vanduo. Margas, lyg iš daugybės lopų susiūtas, audinys įsitempė ir nedrąsiai trūktelėjo valtį.
Tomas sodriai nusikeikė, supratęs, kad ant kranto pamiršo pypkę ir piktai įsistebeilijo į žvejų valtis, po nosimi niurnėdamas pikčiausius prakeiksmus.



Kai tik fregatą į orą keliantys milžiniški balionai suvirpėjo taip stipriai, kad sudrebino net patį laivą, Grinesas nusprendė, kad jam visai nepatinka kelionės oru ir tvirtai pasiryžo visą kelionės laiką praleisti užsirakinęs kajutėje.
Bet vis tiek neatsispyrė bent pro iliuminatorių pasižvalgyti į apačioje besidriekiančius žalsvus laukus. Į Sostinę vinguriuojantis platus ir gerai prižiūrėtas takas tirpo, kol iš plačios juostos virto siūleliu, o tada jį visiškai paslėpė kamuoliniai debesys.
Grinesas sudrebėdavo kaskart, subraškėjus fregatos korpusui ir sąžiningai baimę stengėsi įveikti stipriu viskiu, atgabentu iš pačios kalnuotosios šiaurės.
Buteliui tuštėjant, baimė palengva nyko. Kadangi kojos vis labiau silpo, o galvą supo malonus svaigulys, Grinesas įsitasė krėsle priešais veidrodį.
- Į Patarėjo sveikatą, -kilstelėjo sklidiną stiklą.
Korpusas vėl sudrebėjo, įsijungus pagalbiniams varikliams, tačiau Grinesas į tai net neatkreipė dėmesio. Kaip ir į faktą, kad iliuminatorių talžo stambūs lietaus lašai, o fregatą jau pagavo šoninis supimas.
Buvusio leitenanto mintis dabar buvo apvaldęs tik gilus dėkingumas Patarėjui. Neapgavo, neišsiuntė paslapčia į kartuves, neištrėmė į Pelkynę. O priešingai  - sąžiningai laikėsi žodžio. Nauji dokumentai, pilnas kapšas monetų, mandagus ir stiprus paties kapitono rankos paspaudimas, prašmatni kajutė. Bei visai maloni kelionė.
Pasibaigus viskiui jis valdingu tonu pašaukė kambarinę.
- To paties, - Grinesas atsainia mestelėjo tuščią butelį į kibirą, - ir gal... ko nors draugijai palaikyti.
Butelį jis gavo. Draugijos, deja, ne. Todėl savo įniršį Grinesas išleido ant nieko dėtos vazos, kurią sudaužė trenkdamas į sieną.
Mandagus bilstelėjimas į duris sutrukdė į šipulius sudaužyti ir antrąją vazą. Garsiai keikdamas niekam tikusias tradicijas ir tarp kapitonų vis dar gajų prietarą, Grinesas plačiai atvėrė duris.
Ir nutirpo iš baimės. Nugara nusruveno šaltas prakaitas.
Žmogysta, vieną ranką ramiai laikanti ant kardo buožės, lėtai įžengė į kambarį ir smalsiai apsidairė.
Grinesas garsiai nurijo karčias seiles, negalėdamas atitraukti akių nuo lenkto kardo plačiais ašmenimis ir stambių, auksiniais žiedais nusagstytų, pirštų.
- Ar viskas tvarkoje?
Balsas trenkė mirtimi.
- Mhm.
- Puiku.
Raudonos akys be rainelių smalsiai žiūrėjo į šiek tiek tirtantį vyrą.
- Puiku. Norėjau tik pasitikslinti. Geros kelionės.
Žmogysta tokiu pačiu ramiu ir neskubriu žingsniu pasišalino iš kajutės. Ore tvyrojo aštrus cinamono kvapas.
Grinesas tik po ilgų kelių akimirkų pagaliau susivokė prisišlapinęs kelnes.
Iki pat ryto jis negalėjo užmigti, vis vartėsi lovoje. Tada, Patarėjo kabinete, viskas atrodė labai paprasta. Išstumti princesę ir mėgautis ramiu gyvenimu.
Tačiau dabar apniko dvejonės. Į galvą pagaliau atėjo suvokimas, kad sandoris tik iš pradžių atrodė esąs be gali puikus ir lengvai įvykdomas. Išstumti princesę. Pačią įpėdinę. Ir taip, kad niekas nepamatytų, nes tada garantuota budelio trinka. O jei nepavyks, laive, pasirodo, slankioja ir ta demoniška žmogysta, ugnimi alsuojančiomis akimis ir balsu, dvelkiančiu tamsa bei mirtimi.
Skaistus ir vaiskus rytas, koks būna tik po stipraus lietaus, palengvėjimo irgi neatnešė. Grinesas, teužmigęs tik prieš pat saulėtekį, pabudo nuo bocmano švilpuko. Galvą varstė dygliai, o pačioje kajutėje trenkė šlapimu ir viskiu. Negelbėjo net iki galo atvertas iliuminatorius.
Piktai dėbtelėjęs į kambarinę, jau laukiančią su švariais skalbiniais, išslinko ant denio, paslapčiomis dėbčiodamas į visus šešėlius ir tamsius kampus.
Į kapitono sveikinimą jis atsakė niūrių burbtelėjimu ir užsikniaubęs ant borto, nusispjovė. Tirštos seilės prikibo prie barzdos.
Fregata skriejo pakankamai žemai, virš plataus kelio, nutiesto tarp gausų derlių žadančių laukų. Dirbantys žmonės kelioms akimirkoms atsitiesdavo ir vangiais žvilgsniai nusekdavo karališkomis vėliavomis padabintą laivą.
Grinesas nesusilaikė ir valstiečiams parodė nelabai mandagų gestą ranka. Kažin ar jį kas išvis pastebėjo, tačiau tapo bent kiek linksmiau.  Spjaudytis nebedrįso.
- Gražu.
Grinesas demonstratyviai išsišnypštė nosį ir atsisuko, norėdamas paaiškinti ką mano apie privatumą.
Ir tik atsitiktinumo dėka susilaikė nešūktelėjęs iš nuostabos.
„Visgi keistas dalykas tas likimas“-pagalvojo, žiūrėdamas į princesę, lyg niekur nieko stovinčią šalia ir kiek smalsiai žvelgiančią žemyn.
- Elyna.
Jis kiek išsigandęs įsispoksojo į atkištą delną, apmautą verstos odos pirštine. Atpažins ar ne?
- Ėėė, Raigardas, - mintyse pagaliau atkapstė netikrą vardą, kuriuo ir prisistatė šiame laive.
Princesė įdėmiai nužvelgė jo nubalusį ir vešlia barzda padengtą veidą.
„Neatpažino“- lengviau atsiduso Grinesas, kai mergina atsakydama vos pastebimai tūptelėjo.  O ir negalėjo. Visas tas „nelaimingas incidentas“, kaip mėgdavo pats kartot, įvyko prietemoje. O ir pastūmė ją iš nugaros.
Vėl ją išvydęs Grinesas prisiminė kodėl taip nekentė šios būtybės. Pati Karalienė buvo mašina, nuo pirštų galiukų, iki plaukų. Sklido kalbos, kad iš žmogiškos pusės beliko vien širdis, plakanti giliai tarp metalinių šonkaulių. Visa kita- plienas ir auksas.
O princesė Elyna nebuvo nei žmogus, nei mašina. Kaukė dengė tik puse veido. Iki burnos ir stebėtinai rausvų lūpų. Aukščiau – sidabras ir smaragdai vietoj akių. Nuolat paskalas skleidžiančios rūmų tarnaitė tarpusavy šnibždėdavo kad žmogiškumo liko ne tiek ir daug – torsas, kairioji šlaunis ir dešinysis dilbis. Visą kitą Adatininkai savo bokštuose palengva naikino, pjaustė, keitė sidabriniais siūlais, krumpliaračiais ir metaliniais lakštais.
Visgi Grinesas susivaldė ir paslėpė panieką giliai viduje. Galantiškai nusilenkė ir švelniai paspaudė kietą delną.
- Vien kariškiai, tarnaitės ir jūreiviai, malonu sutikti kažką kitą. Gal net iš pačios Sostinės?
Grinesas valiūkiškai šyptelėjo ir nubloškė nepaklusnių plaukų sruogą nuo kaktos.
- Ne ne, lankiausi ten tik atostogaudamas. Leidžiu sau šiek tiek pramogų. Puiki ta jūsų Sostinė. Visgi aš labiau vertinu savo nedidelį dvarą atokiai nuo viso šurmulio. Kiek per triukšminga.
- Jūs- ūkininkas?
- Žemvaldys. Tiekiu grūdus Broliams Piktams. Jie stambiausi...
- Taip taip, stambiausi spirito varytojai ir įžūliausi sukčiai, kokius žemė nešiojo, - princesė net nesistengė paslėpti pagiežos, - atkakliai vengiantys mokesčių.
- Jie priklauso Laisviesiems Amatininkams, - nedrąsiai paprieštaravo Grinesas, praeityje truputį domėjęsis istorija.
- Laisvieji Amatininkai tėra tik sukčių ir melagių gauja, tinkamu laiku išsireikalavusi tam tikrų sąlygų ir dabar tuo besinaudojanti. Karalienė per daug atlaidi.
- O kaip elgtumėtės jūs?
Smaragdinės akys tiriančiai nuslydo Grineso veidu. Netikėtai mergina nusijuokė.
- Ir apie ką mes čia? Kur mano manieros. Geriau papasakokit kas jus labiausiai sužavėjo Sostinėje. Ar lankėtės mugėje? Kiekvienais metais ji pritraukia vis daugiau naujų veidų.
Grinesas paskutinę akimirką prikando liežuvį vos neleptelėjęs kad jį Sostinėje labiausiai žavi pirtyse veikiantys bordeliai, ir ne visai legalios užeigos, kur galėdavai gauti visko, tik monetų turėk.
- Tiesą sakant ne. Kažkodėl visai neradau tam laiko, - visai įtikinamai nutaisė apgailestaujančią veido išraišką.
- Jūs visi vienodi. Pirkliai, ūkininkai, amatininkai, niekada nemiegat. Pinigas pinigą kalą ar kaip ten jūs sakot? Gal pasivaikščiokim po denį, nes man jau mirtinai įgriso Lorė ir jos aimanos apie skraidymą. Ji niekur neišeina iš kajutės, sėdi ant lovos, įsikniaubusi pagalvę.
Grinesas paslaugiai atkišo sulenktą ranką. Princesė tik pirštų galiukais įsikabino į dilbį.
„O gi sekasi geriau, nei galėjau svajoti“- piktdžiugiškai svarstė Grinesas, klausydamas princesės plepalų apie naują potvarkį, reikalaujantį visas užeigas uždaryti iki pirmų gaidžių- „broleli, dabar tik nepražiopsok tinkamos progos“.



- Pasiutimas ir tiek, - Tomas garsiai šniokštė ir aimanavo.
Paleidęs irklą priekaištingai apžiūrėjo pūslėmis nusėtus delnus ir liūdnai atsiduso.
- Žinai, tokiomis akimirkomis aš tau pavydžiu.
- Būta ko, - Adamas nusibraukė prakaitą nuo kaktos, - manau kad atitrūkom.
- Kad nieks nesivijo.
- Nes esi senas ir aklas, kaip kurmis. Mus sekė iki pat tos stambios ir lyg peiliu perpjautos uolos. Po to arba neberado kaip apeiti kliūtį arba spjovė į viską ir nusprendė laiką leisti kur kas prasmingiau. Pavyzdžiui – plėšdami atsitiktinius žmones.
- Šūdas ir niekas, - nusikeikė Tomas.
Praardęs liemenės kraštą, ištraukė gana padoraus ilgio vilnonį siūlą, viename gale pririšo segtuką su raudona medžiagos atraiža, o kitą galą apsivyniojo aplink pirštą. Adamas tik prunkštelėjo ir toliau irklavo.
Tomas visiškai pasidavė tik gerokai vakarop, kai pernelyg užveržtas pirštas visai pamėlo, o skiautę nuplėšė ir nunešė srovė.
Liūdnai gurgė pilvai, vyrams pavydžiai stebint kirus, gaudančius smulkias žuveles ir godžiai iškart jas praryjančius.
- Tu bent užeigoj prisiėdei, - sumurmėjo Tomas.
- Pas Motušę prisivaišinai pakankamai.
- Kokios ten vaišės. Keli sausainiai, šlakelis arbatos, duonos kriaukšlė, - dejavo Tomas, - jei ne tu ir tavo kvailas planas, dabar lindėtume kur šiltai, priešais nosis garuotų sriuba, nosis kutentų virtų vėžių kvapas, tyliai šnypštų alus. Bet ne, Adamas gudrus, jo planas geras.
Adamas įniko dar smarkiau mojuoti irklais. Tomas piktai numetė irklą į šoną ir garsiai išplūdo besipešančius kirus.
- Ė, palauk, ko tu nervuojiesi iškart? - Tomas suaimanavo, Adamui pasukus valtį link krūmais apžėlusio kranto, - nuomonės pasakyti negalima? Pats sakei, kad sekė. Ir išvis, geriau alkanas, nei degutu išteptas. Žinok karštas degutas yra ganėtinai kenksmingas dalykas. Esu matęs. Nieko gero.
- Užsičiaupk pagaliau, - neatlaikė Adamas taip garsiai, kad iš krūmynų plastelėjo gausus paukščių būrys, - valgyti nori ar ne?
- Neatsisakyčiau, - gurktelėjo Tomas, - tu tik sakyk. Ko man griebtis? Irkluot? Irkluot galiu iki rudens, -čiupo irklą ir ryžtingai juo mostelėjo.
- Tylėt.
- Tyliu.
Priartėjus prie kranto, irklai į vandenį niro vis lėčiau ir tyliau. Adamas atidžiai dairėsi, kartais atsistodavo ir apsidairydavo. Valties priekis švelniai atsirėmė į susipynusius krūmus ir sustojo.
Tomas susiraukė. Šnerves degino aplink tvyrantis puvėsio ir maitos dvokas. Adamas pergalingai šūktelėjo ir skindamasis per krūmynus rankomis, išlipo ant kranto.
Kad ir nenoromis, vis nužvelgdamas ramų jūros paviršių, Tomas nusekė paskui.
Dvokas tik dar labiau sustiprėjo. Toliau, kur baigėsi tankus krūmynas, visai prie pat upelio gulėjo elnio maita. Nelabai vykęs medžiotojas pašovė į pilvą, tad gyvūnas turbūt nubėgo ne vieną mylią, kol nusibaigė prie pat vandens. Galva tebebuvo nukreipta į šaltinį, lyg paskutinėmis akimirkomis jis būtų iš jo lakęs.
- Štai, - pergalingai šūktelėjo Adamas, - ir vakarienė.
- Tau tikrai su galva negerai.
Tomas nepatikliai spoksojo kaip Adamas apvertė maitą, nuo elnio šlaunies nubraukė  knibždančias musių lervas ir atrėžęs raumens juostą, apuostė.
- Jei pakepsim gerai...
- Pats ir kepk. Man mažų mažiausiai trūksta stipraus viduriavimo ir apsinuodijimo.
Adamas tik gūžtelėjo pečiais ir nuėjo palei upelį toliau į mišką, pakeliui rinkdamas sausuolius.
Vikriai įskeltos žiežirbos greitai įsisuko tarp sausų samanų, o netrukus apglėbė ir sausuolius. Adamas  kiek dvejodamas dar kartą įtariai apuostė mėsos gabalą, dėl visa ko perplovė jį upelio vandenyje ir pervėręs šaka, kantriai pradėjo vartyti virš liepsnos. 
- Visai neblogai kvepia, - garsiai nurijo seilę Tomas, kai šnerves sukuteno visai malonus riebus kvapas.
- Mhm.
- Gal ir ne tokia ji labai apipuvusi buvo, - pasislinko link Adamo, - velniai nematė, duokš ir man.
- O kas čia ką tik įrodinėjo...
- Duokš tik.
Ir visai nesibjaurėdamas suleido dantis į gerai iškepusią mėsą.
- Aš pats tikrai nebūčiau tam ryžęsis, - pagaliau prisipažino Tomas, plodamas per pilvą, - gal ir buvau neblogas virėjas, bet kepti maitą...
- Reiškia tiesiog neteko būti mūšio lauke. Griebsi dar gabalėlį?
- Klausi dar. Žinai, vis gi neblogai mums nuskilo. Et, buvo pražuvo. Nuotykis neblogas. Tik pypkės gaila.
Adamas tik gūžtelėjo pečiais ir pasmeigė likusį elnienos raumens dalį. Ištiškus tirpstantiems riebalams garsiai sušnypštė pelenai.
- Gaila, kad nieko nenugriebiau, - skausmingai atsiduso Tomas.
- Kas nenugriebė, o kas nugriebė.
Adamas iš kišenės ištraukė skepetą, iš kurios išriedėjo kelios ampulės, pilnos spalvotų kristalų.
- O jergutėliau, - Tomas pasislinko arčiau ir nedrąsiai pirštais sugriebė vieną ampulę, - šis nuotykis virsta jau gana pelningu nuotykiu.



- Puikus vakaras, - svajingai atsiduso Elyna, tvirčiau įsikibdama Grinesui į parankę, - tenka apgailestauti, kad ši kelionė greitai baigsis. Reta tokių žmonių, kaip jūs. O dar rečiau sutiksi gerų pasakotojų. Iš kur tiek žinote juokingų istorijų?
„Iš kekšių, prisigėrusių kareivių ir mirtininkų“- pagalvojo Grinesas, bet tik nusišypsojo.
- Mano brolis buvo karininkas. Iš jo ir prisiklausiau.
- O dabar jis...
- Miręs.
- Mat kaip.
Grinesas tik pakraipė galvą, bet nieko nepasakė. Žmogus būtų parodęs bent kokį gailestį.
„Tik mašina, nieko daugiau“- prabėgo trumpa mintis galvoje.
Sunkūs ir juodi debesys sutirštėjo, oras tiesio spragsėjo nuo įtampos ir kapitonas palenkė laivo pirmagalį žemyn, vesdamas jį visai žemai, virš tankaus ir juodo miško. Tolėliau blizgėjo jūra. Vandens paviršiaus nedrumstė nė mažiausia bangelė. Lyg žiūrėtum į tvenkinį. Stambaus ir pilkšvo vandens gyvio nugara lėtai iškilo virš vandens ir vėl pradingo.
Princesė sudrebėjo ir labiau prisiglaudė prie Grineso.
- Undinės, -žinovo tonu pakomentavo Grinesas, - dabar kaip tik poravimosi metas. Geriausias laikas jų medžioklei. Keista, kad nematyti nė vieno žvejų laivo.
- Girdėjau, kad jų dydis kaip banginio jauniklio.
- Kartais pasitaiko ir didesnių. Seni žvejai didžiąsias vadina „auksine merga“. Tik tiek, kad retai jas pamatysi. O pagauti suvis neįmanoma. Gudrios kaip daug žiemų mačiusios lapės. 
Princesė atšlijo ir užsikniaubusi ant borto įsispoksojo žemyn.
- Kas ten?
Tyliai girgždėjo vantai, braškėjo įsitempę balionai, iš kajučių pro atdarus langus sklido prislopinti  balsai. Grinesas apsidairė. Ant denio nieko nebuvo. Sudvejojo tik akies mirksnį. Pasilenkė ir sugriebė princesę už blauzdų.
Pats nustebo, kokia ji buvo lengva. Patrankų sviediniai ir tai sunkesni.
Jis kilstelėjo ir nespėjus princesei surikti, pervertė per bortą.
Ir tik tada ji suklykė.
Grinesas pasilenkė per bortą. Vien tamsus ir tankus miškas.
Prireikė kelių ilgų sekundžių suprasti kaip iš tikrųjų jis stipriai drebėjo, kaip beprotiškai plakė širdis.
„Viskas“- netikėdamas pagalvojo Grinesas- “tikrai viskas“.
O dabar tai prasidės gyvenimas. Gal įsigis kokį nuošalų dvarą, gal pakeliaus truputį. Moteris pašonėje irgi nepakenktų, tačiau būtinai kilminga. Arba turtinga.
Nugarą nudiegė stiprus skausmas, lyg kas būtų prikišęs žioruojantį žarsteklį. Kiek nustebęs Grinesas pirštais atsargiai palietė aštrų kardo smaigalį, išlindusį kiaurai krūtinę. Beprotiškai panižo nugarą tarp menčių.
„Kodėl nėra kraujo? “
Stiprios rankos kilstelėjo keistai sustingusį kūną ir išsviedė per bortą.
Juoda, aklinai veidą užsidengusi būtybė, apsidairė ir įsitikinęs, kad jį matė tik vaikų numylėtinis  -juodas katinas Bocmanas, kardą paslėpė po plačiu apsiaustu.
Varikliai užkaukė ir kilstelėjo laivą aukštyn. Kapitonas vis gi ryžosi nerti kiaurai lietaus debesis. Nuskambėjo įsakmus švilpuko garsas.
Žmogysta įsistebeilijo į tamsų horizontą. Kurį laiką spoksojo į vieną tašką. Linktelėjo ir apsisukęs neskubėdamas nuslinko link praviro trapo liuko.



- Neatsisakyčiau alaus, - kurį laiką tvyrojusią tylą nutraukė Tomas, - viskis irgi gerai, o kaimietiška ruginė išvis pasaka. Bet kai negali rinktis, tenkina ir alus. Ar vynas. Nors ne. Ko taip sėdi ausis pastatęs?
- Girdi?
- Savo sotų ir patenkintą tokia šaunia bėdžių vakariene pilvą tikrai girdžiu. O tą fregatą išgirdau dar tada, kai pirmą kartą į krūmus nulindai. Nespoksok taip į mane. Žinai kiek laiko tarnavau koku? Fregatos variklio garsą atpažinčiau ir iš miegų pakeltas. Girdi pasikartojantį skambutį? Velenai gavo apkrovos. O štai ir šnypštimas. Leidžiasi. Palengva.  Bet manau kad kils, nes apatiniai varikliai tebedirba. Niekis. Skris ir praskris. Kur jis dėsis, audra artėja. Turės virš debesų kilt.
Vis gi abu užvertė galvas, kai žeme praslinko stambus šešėlis. Blausiai švytėjo variu kaustytas bortas. Laivagaly driekėsi spalvotos vėliavėlės, plazdendamos sukeltuose gūsiuose kaip plaštakės.
- Ne šiaip sau koks laiviūkštis. Tu...
Sutraškėjo lūžtančios pušų šakos ir stambus pavidalas dusliai žnektelėjo į tankų krūmyną.
Tomas pašoko, skardžiai suriko „bombarduoja“ ir nėrė priešinga puse.
Adamas, matęs begalę krentančių sviedinių, liko vietoje.
Laivo varikliai garsiai užkaukė. Tamsus siluetas palengva nėrė kiaurai debesis.
- Gyvas? - Tomas kyštelėjo galvą iš už pušies.
- Tinginiai, -kreivai šyptelėjo Adamas, - matau, kad vis dar gajus įprotis šiukšles tiesiog išsviesti pro bortą. Eime, gal bus likę maisto likučių. Nežinosi, gal ir alaus butelį švystelėjo. Žinai kokie jie ten – visi apsiriję ir išpuikę.
Naršyti krūmus teko apgraibomis, kol pagaliau Tomas nerangiai už kažko užkliuvo. Praskleidė išlaužytas šakas ir atšoko.
- Už tai kad pavadinot mane šiukšle tikrai kentėsit.
Princesė atsistojo, piršto galu atsargiai palietė nubrozdintas lūpas ir iškračiusi lapus iš apsiausto, dėbtelėjo į vyrus.
- Prieš princesę įprasta nusilenkti.
Adamas nusikvatojo ir pabrėžtinai nusilenkė. Tomas tik pasukiojo pirštą prie smilkinio ir nedraugiškai įsistebeilijo į lyg iš dangaus nukritusią princesę.

Vyro kūną jie rado visai netoliese. Dar krentantį jį pastebėjo Adamas ir nekreipdamas nė mažiausio dėmesio į princesę, nukurnėjo į laukymę, iš kurios atsklido šiurpą varantis trinktelėjimas ir lūžtančių kaulų traškėjimas. 
Adamas kiek abejodamas apvertė gana stipriai sumaitotą vyro kūną su gilia žaizda krūtinėje. Nelaimėliui sąlyginai pasisekė - mirė anksčiau, nei pasiekė stambiais aštriais akmenimis nusėtą laukymę.
- Čia nauja rūmų tradicija šokinėti iš skrendančio laivo.
- Dar sykį kartoju, nes matau, kad protu nepasižymit. Mane išmetė. Jis.
- Katorgininkas karališkoje fregatoj? Na ir laikai, - švilptelėjo Adamas, atversdamas marškinių apykaklę.
- Jis stambus ūkininkas.
- Ūkininko pautas, -nusikeikė Adamas, - katorgininkas, žiūrėk Jūsų Kilnybe. Įspaudas. Numeris. O jei dar kyla abejonių, po marškiniais greičiausiai rastume rimbo žymes. Taigi, princese, pasisekė, kad jis labai nekantravo ir švystelėjo jus virš miško. Kitu atveju vaizdelis būtų panašus.
- Mane sunku užmušti, - atžagariai atkirto princesė, pešdama įsivėlusius šapus iš plaukų.
Adamas nieko nesakydamas skersai išilgai išnaršė žuvusiojo kišenes. Nieko vertingo. Peilio kriaunos, purvina nosinė, degtukai ir kramtomo tabako gabalėlis. Ir tas pats sudrėkęs  nuo kraujo. Rūbai, nors iš pažiūros ir dailūs, buvo pigaus audinio, o batai žiojosi per kulną.
- Asilas, - pagaliau pakomentavo Tomas, - aš būčiau sviedęs bent virš jūros. O čia, -pašaipiai prunkštelėjo, -  taip žema skrido, o dar virš miško.
- Virš jūros išmesti gerai tik jei aukštai skrendi. Plekšt ir telieka blynas. Reikėjo iš laivagalio stumtelt. Velenai taip sumaltų, kad nieks neatpažintų.
- Atsiprašau, bet jūs dabar kalbat apie mane, - piktai įsiterpė princesė ir įbedė kumščius į šonus, - reikalauju deramos pagarbos, tinkamos palydos ir greito žygūno į Sostinę. Viską suplanavusį niekšą reikia tuojau pat ketvirčiuoti.
- Kad jau taip sakai, - abejingai atsakė Adamas, peiliu lupdamas žuvusiojo batų kulnus.
- Žinai, jie kartais monetas slepia, - nejaukiai krenkštelėjo Tomas, - na žinai. Sako, svarbiausia pusrutulius gerai suspaudus laikyti, jei supranti apie ką šneku, nes apsišiksi auksu. Mačiau kaip vieną pakorė, tai tik kaklas trakštelėjo, šikynė atsipalaidavo ir viskas pasileido. Oj mušėsi bėdžiai dėl tų skatikų. Bet vaizdas geras. Net budelis krizeno.
- Kažkaip nesinori dabar knaisiotis, - abejodamas pakraipė galvą Adamas, - sumalti tie jo viduriai...
- Klausykit! -toną pakėlė princesė ir kumščiu nestipriai trinktelėjo Adamui į nugarą.
- Klausom, bet teks palaukti . Tai pakankamai svarbu. Gal, princese, jums ir nelabai suvokiama, bet net ir apšikta moneta vis gi yra moneta, už kurią pavalgysi ir išgersi.
Princesė tylėjo, veriančiu žvilgsniu spoksodama į Adamą. Pagaliau piktai sučiauptos lūpos atsileido.
- Bus tinkamai atsidėkota. Mano žodis.
- Už ką?
- Jei palydėsit iki pirmos gyvenvietės, kur man suteiks tinkamą pagalbą.
Tomas su Adamu susižvalgė.
- Ir tai tikrai lengviau nei kapstytis viduriuose.
- O čia, princese, tu visiškai teisi, - pagaliau nusileido Adamas ir nepagarbiai spirtelėjo lavonui į šoną, - bet jau geriau jūs teisi būtumėt.
2016-04-04 13:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-28 13:25
kakta
brizas stumia valtis? jos burinės?
kiekvienoj pastraipoje po neatsakytą klausimą. 1.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-15 11:10
Aurimaz
Pasirodo, Meškiukui tik netingėti ir labiau pasistengti tereikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-08 16:31
Galaxy
Paantrinsiu sporai, mane irgi veža detalės, jos suteikia realumo pojūtį, aišku kai yra laiku ir vietoj, o šitai tau puikiai gaunasi, vaizdinga aplinka, spalvingi personažai :) tai laikrodžio stiprioji pusė :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-07 11:02
pikta kaip širšė
Nu pavydžiu :-) ką dar galima čia komentuoti?
Gal nebent paskutinį sakinį peržiūrėti, nes kažkaip nesusiriša ten.
O šiaip, tai oh... tas driežas ant karšto smėlio ir traškantys fregatos trosai, tankūs krūmynai ir link upelio pasukta dvėsenos galva. Labai ryšku ir įtikinama. Super ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą