Rašyk
Eilės (73922)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10420)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







* * *

Neofitas žvelgė pro taisyklingos formos kiaurymę sienoje. Iš kadaise buvusio stiklo, angos pakraščiuose liko tik smulkios atsikišusios šukės, rėminančios įstabų kraštovaizdį. Bent jau taip atrodė Neofitui, visą dieną stebinčiam tą patį vaizdą. O jam ir neliko nieko kito. Smėlingos kalvos su vešliomis pievomis ir varganais krūmokšniais supo senovinę pilį, kurioje vyriškis tūnojo. Kraštovaizdį taip pat papildė ir miškas, laukas bei upė, kuri iš aukštai atrodė it stora ilga gyvatė, be paliovos šliaužianti vakarų kryptimi. Krūmynai, augantys pakrantėj, savo šakas, it kreivus raganos pirštus, laikė nusvarinę prie pat besileidžiančios saulės paauksuoto vandens paviršiaus. Tik šį kartą, tame pačiame vietovaizdyje pasirodė iki šiol nematytas objektas. Neofito akių rainelės užfiksavo žmogų, skuodžiantį mediniu tilteliu per upelį. Jis buvo dar toli. Bet laukiantysis niekaip negalėjo suvaldyti nervingos šypsenos, palaipsniui vis nuvilnijančios jo veide. Vyriškio brolis, Manfurtas, sėdėjo šalimais, atsirėmęs į tamsiai raudoną akmeninės pilies sieną ir gurkšnojo paskutinį vandenį iš plastmasinio buteliuko.

- Atsipalaiduok Neofitai, matai, kokioje euforijoje skuodžia. Bus geros žinios.

- Galbūt taip, o gal ir ne. – Neofitas tyliai vos girdimai suvapėjo ir atsigręžė į draugą. Pražilusi ožio barzdelė ir jau išryškėjusios raukšlės veide leido manyti, jog vyriškiui kiek daugiau nei penkiasdešimt. Greta sėdintis vyrukas atrodė geru dešimtmečiu jaunesnis.
Jiedu laukė apleistos nenaudojamos pilies trečiajame aukšte. Čia buvo vėsiau nei lauke. Pilyje net ir per didžiausius vasaros karščius išsilaikydavo solidi, nuo penkiolikos iki dvidešimties laipsnių pliusinė temperatūra.  Ir niekuomet aukščiau nekildavo. Išskyrus šiandien. Atrodytų nesutramdomo karščio neatlaikė net pačios akmeninės sienos, saugančios nežinia kiek šimtmečių išsilaikiusią didingų laikų dvasią.

- Jis vėluoja. Tai nėra geras ženklas. – Pusbalsiu tarė Neofitas

- Turėjo reikalų, matyt, pažvelk į jį.

- Praneš kai ką svarbaus.

- Taip, taip, taip svarbaus. - Pritarė broliui Manfurtas linksėdamas galva.

Saulei pasislėpus miškų pataluose, pražilęs, kresnas vyriškis vos gaudydamas kvapą pasirodė trečiame aukšte.

- Jūs... jūs.. - Nuvirto ant grindų vyrukas.

- Kas nutiko? – Puolė prie jo Manfurtas.

- Jis pasirodė. – Stengdamasis parodyti save kaip šaltų nervų lyderį  už akių užbėgo Neofitas.

- Jūs neįsivaizduojat... – Virginijus, kaip siurblys traukė į save drėgną pilies orą, o nusilpusios akys godžiai žvelgė į paskutinius vandens likučius plastikiniame buteliuke prie sienos.

- Ko neįsivaizduojam? Kas buvo? – Pasimetęs mirkčiojo akimis Manfurtas.

- Daktaras tau parodė, ką gali tos bitės. – Neofitas iš lėto pradėjo eiti aplink Manfurtą ir Virginijų.

- Juoo... parodė...

- Parodė? Jis tai parodė ant tavęs? Ir tu padarei viską, ką mes tau liepėme? – Manfurtas pagaliau susivokė, kad paskutinį vandenį derėtų atiduoti Virginijui. Neofitas žvilgsniu davė leidimą sugirdyti paskutinius  įšilusio vandens likučius žmogeliui.

Virginijus ištuštinęs butelį, apsiblaususiu žvilgsniu pasižiūrėjo iš pradžių į Manfurtą, po to į Neofitą nebyliai  klausdamas: „norit pasakyti, tai paskutinis vanduo? “

- Nenutuokiat, ką gali tos bitės.  - Virginijus ranka nusibraukė prakaitą nuo kaktos ir po kelių minučių atsistojo. Priėjęs prie sienos, kuri atrodė labiausiai nutolusi nuo šviesos, sklindančios pro langus, atsisėdo.

- Ką jos gali? – nekantravo sužinoti Manfurtas, taip ir likęs stovėti vietoje, kaip prikaltas baslys.

- Tai jis mums dabar ir papasakos. – Tarstelėjo Neofitas.

Virginijus, sėdėdamas ant grindinio, keliais sakiniais kaip žirnius išbėrė viską, kas įvyko nuo gydytojo pasirodymo iki pat išgertuvių pabaigos. Pasakojimą šiaip ne taip sutalpindamas į trejetą minučių.

- Buvot teisūs. Tuos bitės, stebuklingas. – Baigęs pasakojimą, Virginijus giliai įkvėpė ir žvilgsniu pasileido ieškoti dar vieno geriamo vandens buteliuko.

- Neofitai, ar tu bent įsivaizduoji, ką tų vabzdžių dėka galėtume padaryti? – Iš nekantrumo net čepsėdamas pratarė Manfurtas. Jo veidas nušvito. O karštis pasitraukė į tolimesnę galvos kertelę.

- Atsiprašau, vabzdžių? -  klastingai užklausė Neofitas.

- Na, gerai bičių, bičių... – papurtė galvą Manfurtas, taip intensyviai lyg bandydamas nusikratyti utėlių. O tokioje tankioje, susivėlusioje ševeliūroje jos pilnai galėjo susikurti sau gyvenimą.

Neofitas reikšmingai patylėjęs apsuko dar vieną ratą, aplink vietoje stovintį Manfurtą, laukiantį vado žodžio. Galiausiai barzdočius sustojo priešais savo brolius ir nurijęs seiles tarė:

- Jos, tai išsigelbėjimas, dovana. Dovana mums. Ir šiandien, kai sutems...

- Šiandien? – Nukirto jį Virginijus.

- Šiandien, – išsikvėpiančiu balsu pratarė Manfurtas.

- Aplankysime Virginijaus namus... – tyliai ir raiškiai kalbėjo vyriausias iš trijulės.

- Aplankysite? – Abejingai pasiteiravo Virginijus.

- Aplankysime. – Sumurmėjo Manfurtas ir atsuko vyriausiajam broliui ausį, kad  nepraleistų nei vieno žodžio.

- Apgirtęs daktarėlis miegos...

- Miegos?

- Miegos...

- Pašiūrė bus atrakinta.

- Atrakinta?!

- Atrakinta... Taip.

- Avilį bičių mes paimsime.

- Paimsite?! – Virginijus atsistojo.

- Paimsite... -  Manfurtas pagaliau pajudėjo iš savo vietos,  žengdamas žingsnį arčiau Neofito.

- Paimsime! – Skardžiai ir piktai sušuko Neofitas. – Mes abu, ateisime ir paimsime. O ryte daktaras supras, jog padarė klaidą, suleisdamas bitės geluonį nepatikimam žmogui - Virginijui.  Berniuko jis nebegalės išgydyti. Ir dings iš čia. Bitės liks mums. Viskas.

- Viskas?! –  Pala, Pala aš kažko nesuprantu,  - Virginijų išpylė prakaitas. - O kaip mano berniukas... Jeigu daktaras...

- Daktaras tau nereikalingas. Nėra jis daktaras. Jis tik kliūtis. Bitės gydo. Jos yra vaistai. O vaistai atiteks mums. Tada mes patys išgydysim, ne tik Vytuką, bet ir daugelį kitų. Jokio daktariūkščio mums nereikės.

- O kas, jeigu tai pavyksta tik daktarui?

- Tai pavyksta tik tom bitėm! – Apimtas įniršio sukriokė Neofitas, jo akys liepsnojo, o  skausmo grimasa atrodė ilgiau nei visada apsistojo veide.

Vyriausias iš trijulės vėl ėmė sukti ratus. Po reikšmingos tylos, kuri truko gerą minutę, raudonis Neofito skruostuose ėmė blėsti, ir jis tęsė.

–      Juk mes esam šeima ar ne taip? Bet kuris iš mūsų galės tapti daktaru. Kai tik gausime tas bites. Tik reikia nesusimauti. 
Virginijus su Manfurtu stovėjo įsitempę kaip kariai prieš savo generolą.

- O dabar grįžk namo, jaunėli, ir žiūrėk, kad daktarėlis nieko nesuostų.  Viskas. – Atsainiai sumosavo ranka Neofitas ir nusigręžęs nuo brolių priėjo prie lango.

- Supratau, stengsiuos.  – Virginijus jau ėjo laiptų link, kai staiga prisiminė kai ką svarbaus. – O jeigu tų bičių neužteks mano berniukui?

- Neofitas ir tam turi planą – už vyresnįjį brolį atsakė vidurinėlis Manfurtas.

- O jei bitininkas naktį nemiegos? – vis nenurimo Virginijus.

- Jei viską padarei, taip, kaip sakėme, jei išgėrei tiek, kiek sakėme, problemų neturėtų kilti. Eik. –  Sukomandavo  vyresnėlio balsas.

- O tai... kiek truks tas mana girtums persidavęs jam?

Nei iš vieno, nei iš kito nesulaukęs atsakymo, Virginijus patraukė namo. Ir eidamas vis galvojo apie du dalykus. Apie stebūklingąsias bites. Ir apie tai ar pilyje buvo dar vienas brolių užslėptas vandens buteliukas.

- Kai tik sutems, keliausime. 

- Taip, keliausime... – Kasėsi pakaušį vidurinysis brolis.

- Na va, nebematau jo.  – Neofitas pagaliau atsigręžė į brolį. - Dabar nubėk iki apačios ir atkask dar porą buteliukų. – Įsakė jis.

- Vanduo... – Su palengvėjimu atsiduso Manfurtas.
2016-04-02 18:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-07 08:39
Visas tekstas tai labai ištemptas dialogas, kuriam būtų užtekę daug mažiau eilučių. Visoje dalyje paaiškėja tik tai, kad bitininko nugirdymas buvo plano, siekiant pavogti bites, dalis.

Nesiderina brolių vardai. Neofitas, Manfurtas ir... Virginijus. Jei už to slepiasi kokia nors prasmė, tai skaitytojui apie tai neužsimenama.

Taip pat visiškai neaišku, kodėl sureikšminami tie vandens buteliukai, kodėl jie paslėpti pilyje ir kodėl visi broliai taip trokšta to vandens.

Akies rainelė yra raumuo ir vaizdo nefiksuoja, tai daro tinklainėje esantys fotoreceptoriai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-02 18:28
Lapalių Vanagas
Po "trumputės" nerašymo komos bandysiu reabilituotis.
Ketvirtas bitininko gabalas jūsų teismui :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą