Išeiti

Gana aukšta. Skrydis bus nuostabus. Neverk... tik neverk. Ar tau gaila, ką nors čia palikti? O gal jau apsigalvojai? Bailys. Nėra pasirinkimo – nušoksiu ar liksiu stovėti, vis tiek būsiu bailys. Silpnybė čia pasilikti, kai nėra ryšio su pasauliu –, kai niekas nemyli, ir nieko nemyli. Ir dėl ko kovoti? Dėl ateities. Svajonių. Savęs. Taškas. Ne, jokių taškų! Tegul liks tik daugtaškiai – pabaigos pradžia...
O štai jau renkasi ir žmonės; mano gyvenimas užsibaigs tragišku spektakliu. Gaila, kad nebus plojimų, bet nebus ir ašarų. Jie tik  žiūrės išsigandę, sustingę mano debiuto akimirkoje, o kitą rytą jau pamirš. Galbūt ne kitą rytą: juk reikės atspėti, dėl ko palikau šį pasaulį, geriant kavą, nenuobodžiaus – o štai ir teigiama mano pasirinkimo pusė: aš atnešiu žmonėms į jų tobulai banalius gyvenimus mažutį chaosą.
  Aš visą  gyvenimą aukojausi jiems. Tačiau tyla. Negirdžiu ir negirdėjau jų padėkos.
Aš visą laiką jiems šypsojaus. Tačiau liūdesys. Nemačiau ir nematysiu jų šypsenų.
Išeinu, nes per daug jau jums atidaviau – žmogui kiekviena diena dovanoja dvidešimt keturias valandas, o aš net sekundės iš to laiko nepasiėmiau sau. Maniau - mylėsiu, būsiu mylimas – kentėsiu, kentės dėl manęs. Kaip aš klydau... Daugtaškis. Bet, ne, padėkim dabar jau tašką. Aš klydau, bet daugiau  neklysiu.
  Skriskit laiškai su vėju; tai vienintelis  mano palikimas gyvenimui...
Sudie. Sudie pasauli, kuris nemylėjai manęs...

„ Mieloji Sitvija,
    Draugai. Mes visą laiką buvome jais. Visą laiką į vienas kitą žiūrėjom draugiškom akim: be aistros, be meilės. Tu šypsojaisi man, aš šypsojausi tau. Niekada nebuvom vieniši būdami drauge, bet niekada apie tai atvirai ir nekalbėjom – užteko vien to jausmo. Užteko minties apie vienas kitą, ir net to nepripažindami, mes jau nebuvom vieni, o tuo labiau vieniši.
  Apie tave. Galvoju.
  Stovi. Šalia.
  Ar myliu tave? Tu taip dažnai manęs to klausi, o aš tik pakratau galvą – „dar ne laikas“. Ar myli mane? Aš ir retkarčiais to paklausiu, bet tu tik greitai sumirksi – „ ar jau atėjo laikas? “. Įkalinom mūsų jausmą laiko rėmuose, o gal tik sukūrėme iliuziją, svajonę, nenorėdami matyti tikrovės – mes vienas kito nemylim.
  Tu vis dar taip stengiesi – išlaikyti mane – padaryti neįmanomą: aš jau priklausau kitam pasauliui. Tu visada buvai kovojanti, į tą kovą bandei įtraukti ir mane. O aš nuleidęs galvą tik žengiau šalia. Skaudinau, skaudinu ir turbūt skaudinsiu tave, bet kartais pagalvoju, kad tik tas vado ir sekančio, skaudinančio ir kenčiančio pasidalijimas, mus jungia. Bet tuoj tave išlaisvinsiu – aš pasitraukiu.
  Mes kažkada svajojom apie savižudybę. Saulė. Kyla. Vienas kito. Glėby.
  Bet pasiimti tavęs negaliu, nors ir dažnai kartoji, kad tik idiotai myli gyvenimą, žinau brangus tau jis taip pat. Nepurtyk galvos. Nekeik manęs. Nešauk, kad klystu. Šią akimirką supratau, mes žinome apie vienas kitą daug, net to nežinodami.
  Ir todėl vienintelę tave man gaila palikti, tik dėl tavęs vienos jaučiuosi bailys – vis nepasiryžtantis.
  Tu gražesnė už mirtį. Tavo lūpos karštesnės už mirties bučinius. Bet mirtis mane išlaisvins, suteiks sparnus, kuriuos tu atėmei.
  Aš trokštu skristi. Vėl pajusti laisvės skonį.
  Kartoji. Palik. Mane. Išsilaisvink. Bet mus riša per daug, kad išsiskyrimas išlaisvintų. Laikas, žmonės per silpni įveikti sąvokai „mes“. „

„ Brangi mama,
  Tau rašyti laišką sunkiausia, prisipažinsiu, net nežinau nuo ko pradėti. Tavo ašarotos akys ieškos čia paaiškinimo: kas, kaip, kodėl... Bet atimdamas save iš tavęs, net jo tau duoti negaliu. Nežinau kodėl, bet taip reikia, taip kužda širdis...
  Nebuvom niekada mes artimi. Tu nesakei man, kad myli, aš niekada Tavęs neapkabindavau. Tu niekada manęs nepabučiuodavai, aš niekada neskubėjau Tau padėti. Taip ir prasilenkė mūsų pasauliai. Likom svetimi vienas kitam.
  „Mano. Berniukas. Užaugo. “
    Taip, aš užaugau, bet ne tu mane užauginai. O galbūt aš Tau neleidau manęs užauginti?
Neturiu minčių ir žodžių, Tau – brangiausiam žmogui pasaulį.
Atrodo viskas pasakyta, nors ištarti tik keli žodžiai.
Atleisk man, mama, atleisk, kad nemokėjau pamilti, kad dabar tyliu, nors turėčiau kalbėti. „
                                                                                         
„ Brangus tėve,
  Sutepk man sumuštinį su braškių uogiene, ir laukim pareinant mamos – ji parneš spurgų. Padėk man užsiropšti ant palangės, ir užsimerk prieš ištepliotą lango stiklą. Abu tylėdami žvelkime į tolį, gal greitai ji jau grįš.
  Nupirk man spalvotų pieštukų, sąsiuvinių, ir laukim ateinant rugsėjo – aš ir vėl skubėsiu į mokyklą. Paglostyk man galvą, ir nebark už netvarkingą raštą. Abu spręskime matematikos uždavinius, o po to skubėkim pirkti šokolado.
  Paskolink kvepalų, ir laukim laikrodį išmušant aštuonias – aš skubėsiu pas ją į pasimatymą. Patark, kaip užkariauti jos širdį, ir pamiršk laiko ribą, kada privalau sugrįžti.
  Bet negaliu prašyti, kad užsimerktum, nebartum, pamirštum tai. Tu vis dar netiki, kad manęs nėra, bet aš turėjau išeiti. Šis pasaulis pasidarė man per siauras – turbūt gimiau ne laiku.