Juodoji bedugnė

egzistencijoj yra plyšių –
    suskaičiavęs visus atomus,
nerandi svarbiausių elementų ir
technologijos

prasmės masės dalelių
susidūrimui,

                  viena tik
greitintuvo bėda,
kurios jau nesuvaldysi –

intensyvumą būties sulėtinti,
atsikelti laipsnių devyniasdešimt,
kad krytis vertikalus
į gelmę atsimerktų:

rutulio formos būtis
                      tobulam akmeny
gilyn į niekur neatsimušanti.
Žemyn nusirita širdis
                      protuberantais
                      alsuojančiais
nuo akmens,
kvarksinčiais atomais
išsilaksčiusio –

smulkiausių akmenėlių,
akmeninių smulkmenėlių
prikritę daugiau, nei
pakeltum.

Kad taip
bent vienas stabteltų akimirkai
prasmės dalelėm įdarytas –

viską visut visutėliai
įžiūrėtum. Išplaktum.

Sustos, kai nukritęs dugną
pramuš.
              Laimei,
nė vienas dar jo
nepasiekė