samanotomis raukšlėmis
išvagota tavoji tinklainė
slepia liūdesį laukimą
ir rūką…
šnibždančioje parko gotikoje
ieškau tavęs
į satiną į šilką į dulkes
suvynioto tavo žvilgsnio
tavęs laukimas virto
pageltusio marmuro rotonda
kuri lėtai prasideda be pabaigos
ir baigiasi neprasidėjus pradžiai