žaibu pasibaigia trintis – ir lytys išsausėja.
Pasenęs tavo grožis, o jaunystė – negraži –
abu tarytum susivieniję vapėjo:
menas nepadės tau, tu tik veltui neprašyk.
Liūtis įveikę išnyra smulkmenėlių
dilgėm apkalti narai, išsineria visas
kliūtis tarytum seną debesyną mėlis,
suvilgęs pakraštėlius lūpų, pro kurias
varė pirmagimius iš proto lauk visus
nusenusios bazilikos pavėsiai. Tarsi
Sara prieš šimtmetį jos vyro – nevislus –
genuose iš purvo pasaulis statėsi katarsį.
Šitas – ant kelmo kolonos nepasilikęs
dailiom skepetaitėm, skruzdėlių numyžiotom –
šimtas kvapų ir vienutėlis baziliskas
tepliot pasaulį renesansais vertė Džiotą.
Nauja pradžia tuoj bus apkalta, apytamsiais
ten koks tai Abratomas, gal Aboras laukia –
su gauja tų, kuriems tiek pykstantis
nenoks dar vaisiai, nors sėklinti be apsauginės kaukės.
Imta – ir taip nukalta, kad, rodėsi, nužengs.
Pabust tačiau suspėjo, sapnan kituomet išėję
priminti, ko nežinojau nuo pat mažens:
žaibu pasibaigia trintis – ir lytys išsausėja