Kas būtų jeigu būtų, bet niekada nebūna

Visas gyvenimas vyksta virtualioje erdvėje. Žmonės nuspręs tavo vietą ten, čia, visur. Priklijuos etiketę. Nesvarbu kas esi realybėje, daug svarbiau ką turi internete. Kas esi jame, kokia tavo vieta. O štai aš ne išimtis, tik skirtumas galbūt, kad aš nekvaištelėjęs dėl interneto. Dėmesio apstu ir realybėje, užtenka tik šypsenos, kietos eisenos ir visos panelės krenta man po kojomis. Aš lyg Mikelandželo Dovydas. Na tik ten, žemiau juosmens galbūt didesnis. Dievinu vidurinę. Tos jaunos, vis dar nekaltos panelės tiesiog krinta po kojomis.
- Labutis, - žavi blondinukė išsišiepia parodydama savo baltutėlius dantis. Velnias kokia didelė jos krūtinė.
- Sveikute.
Ji dar sykį nusišypso ir patraukia į klasę, o aš ir toliau einu koridoriumi ieškodamas geografijos kabineto.
- Krisai!
Atsigręžiu atgalios ir nužvelgiu link manęs besiartinantį vaikiną.
- Sveikas, - sumušu rankos su geriausiu draugu ir abu vėl judame įprastu ritmu.
- Matei naują paukštytę?
- Ką tokią? - kilsteliu antakius.
- Naujokė, man rods dešimtokė, o gal vyresnė, bet patikėk, - jis kilsteli rankas, - ji karšta, - jis išsišiepia ir aš pratrūkstu kvatotis.
- Nuo kada tau parūpo jaunutės?
- Palauk, kol ją pamatysi, - jis patapšnoja man per petį ir greičiau už mane įsuka į kabinetą. Susiraukęs įeinu į kabinetą ir sulaukiu nepatenkinto mokytojos žvilgsnio. Nupėdinu į patį galą ir atsisėdu šalia Vilo. Išsitraukęs vadovėlį į jį net nepažvelgiu, o visą laiką maigau telefoną pasikišęs po stalu. Nuskamba skambutis ir aš pakėlęs akis sutinku gąsdinantį mokytojos akių žvilgsnį.
- Laba diena, - entuziastingai ištariu ir atsistojęs į rankas paimu kuprinę.
- Kristianai, kada paskutinį sykį atsivertei knygą?
- Antroje klasėje, tamsta. O dabar jeigu atleisite, - šypteliu ir išsmunku pro duris į pilnutėlį koridorių. Nekenčiu spūsčių.
- Labas, Krisai.
- Sveikas.
- Ei, Krisai!
Žmonės iš įvairių kraštų sveikinosi ir aš jau nebežinau nė į kurią pusę žiūrėti. Tiesiog visiems šypsausi ir nesiliauju linkčiojęs. Galiausiai išsmunku į lauką ir atsiremiu į laiptų turėklus.
- Labas, Kristianai, - prieš mane sustoja ilgakoje blondinė ir meiliai kilsteli lūpų kampučius.
- Natalija... sveika, - kiek sutrikęs pasisveikinu ir ji ištiesia man oranžinį lapelį.
- Kvietimas į vakarėlį, tikiuosi ateisi. Be tavęs jis nebus toks šaunus, - ji pakšteli man į skruostą ir kaukšėdama aukštakulniais nueina į mokyklą.
Vakarėlis, puiku! Seniai besilankiau vakarėlyje, o atsipalaiduoti būtų iš ties neprošal. Suskamba skambutis ir suniurzgėjęs nurėplioju prie istorijos kabineto.
- Kur dingai po pamokos? - Vilas bakstelėjo iš alkūnės ir aš prisimerkęs nužvelgiau jį. - Senį, kas tau šiandien?
- Nežinau, - kiek susikrimtęs atsakau.
- Jau matei ane?
- Ką mačiau?
- Naujokę, - jis išsišiepia.
Papurtau galvą. Jis nepataisomas. Ne rimtai, kas man šiandien negerai? Keistai jaučiuosi. Tiesiog prastai miegojau. Taip.. kaltas miegas.
- Kristianai, - kilsteliu galvą išgirdęs mokytojos balsą, - kelintais metais vyko antrasis pasaulinis karas? - ji įspraudžia rankas į klubus ir rūsčiu žvilgsniu tiesiog gręžia mane.
- Nežinau.
- Kokios šalys tuo metu kariavo? - mokytoja užduoda dar vieną klausimą, bet karas tai tikrai ne man.. Gryniausia nesąmonę, kurią girdėjau. Tai totalus mėšlas. Mokytis, kiekvieną dieną kalti. Kam viso to reikia? Tik smegenis prikemša nesąmonių ir tiek žinios.
- Neįdomu, - lengvabūdiškai kilsteliu pečius ir šypteliu.
Mokytoja nežinodama ką atsakyti tik dar stipriau susiraukia, o aš ir vėl išsitraukiu telefoną. Taip.. dabar toks gyvenimas. Elektroniniai prietaisai tapo neatskiriama gyvenimo dalimi, o plius internetas. Iš vis du tobuli dalykai. Girdžiu kaip visų telefonai pradeda pypsėti, o už nugaros sėdinčios merginos pradeda šnabždėtis apie Natalijos vakarėlį šiandien vakare. Paikai išsišiepiu išgirdęs savo vardą ir atsigręžęs mirkteliu klasiokėms. Suskambus skambučiui neriu pro duris lauk ir nusprendžiu į sekančias pamokas nebeiti. Ištrūkstu į lauką ir patraukiu link mokyklos vartelių. Įnikęs į telefoną nepastebiu kaip į kažką atsitrenkiu, ir man nuo peties nuslysta kuprinė.
- Žiūrėk kur eini, - suriaumoju nepatenkintas ir pasuku žvilgsnį į merginą nuo žemes besirenkančią lapus, kurie dabar glūdi purvynėje. Taip. Jai nepasisekė. Gal reikėtų padėti? Velniop, nuo kada svarstau tokią kvailą mintį. Juk pati į mane atsitrenkė ir išmetė visus lapus iš rankų. Pakeliu savo kuprinę, ačiū Dievui ji švari.
- Kitą sykį būk atsargesnė, - suburbu panosėje ir praeinu dar rūsčiai dėbtelėdamas į merginą. Mano akys ir vėl nukrypsta į telefoną, į virtualią erdvę.

Sėdžiu įnikęs į nešiojamojo kompiuterio ekraną, ausyse skamba sunkaus metalo daina ir aš taikydamas į ritmą panosėje niūniuoju muzikos melodiją. Visa feisbuko siena pilna visokių postų apie rengiamą Natalijos vakarėlį, kuris turėtų pažymėti mokslo metų pradžia ir visiems priminti jog tai pats geriausias visų laikų vakarėlis. Vienas postas išsiskyrė iš visų, užmečiau akį į jį vien dėl išskirtinumo ir suprunkščiau sau panosėje. Kažkoks keistuolis tauškė apie artėjantį karą ir tai kad mus visus iššaudys ir galiausiai susprogdins.
- Po velnių, Kristianai! - nuo ausų nulekia ausinės ir aš persiraukęs atsisuku į savo mamą, kuri rankas stipriai stovi įspraudusi į klubus, o veidą gaubia gilios raukšlės.
- Kas nutiko? - nuolankiai paklausiu
- Susitvarkyk šitą jovalą, čia greitai draugijos tau atsiras, - mama plačiais mostais aprodo kambarį ir aš kilsteliu antakį.
- Sakai draugijos? Būčiau už, nes vienam labai jau liūdna.
- Krisai, dabar pat. Kol nesusitvarkysi kambario nedrįsk leistis vakarienės, - mama atsidūsta ir eidama durų link, nuo grindų pakelia mano šortus ir sviedžia juos man į veidą.
Pavartau akis ir akį užmetu į laikrodį ant rankos, turiu dar apie valandą iki vakarėlio ir per tą laiką aš privalau tvarkytis? Nė už ką. Abejingai nužvelgiu kambarį ir savo žvilgsnį vėl nusuku į kompiuterį. Pyptelėja feisbukas ir atidarau jam paskirtą langą, pastebiu gavęs žinutę iš Vilo. Vienu pelės paspaudimu atidarau žinutę ir nuspaudžiu nuorodą. Naujame lange įsijungia merginos profilis ir nužvelgiu išdygusią profilio nuotrauką. Karamelės spalvos plaukai susukti į kuoduką, juodi kvadratiniai akiniai ant nosies uždengia didžiąją dalį veido ir žvilgsnis galiausiai pasiekia akis. Pajuntu kaip krūtinėje kažkas suspurda pajutus kažką tokio pažįstamo.. Papurtau galvą atsikratydamas šio jausmo ir nužvelgiu vardą ir pavardę.
- Elzė Nermand, - lėtai tariu kiekvieną skiemenį ir įsisavinu visus jos veido kontūrus.
Uždarau merginos profilį ir galop surezgiu žinutę Vilui.
„Kam tu man atsiuntei ją? “
Laukiu minutę. Spėju įsijungti kitą dainą, bet atsakymo dar nesulaukiu. Žvilgteliu į laikrodį ir vėl į žinutės lauką, į tą vienišą pagaliuką vis švysčiojantį ir vėl išnykstantį.
„Čia ta pati, apie kurią šnekėjau“
Ekrane žybteli jo atsakymas ir aš susiraukiu, o paskui suprunkščiu.
„Ji karšta? Tau varžteliai atsisuko“
„Peržiūrėk jos nuotraukas“
Suintriguotas susirandu tarp žinučių jo atsiųsta nuorodą ir vėl patenku į merginos profilį. Pelės ratuku nusileidžiu šiek tiek žemiau ir išvystu jos sieną ir ant jos besipuikuojančias nuotraukas, kuriose ji atrodo tarsi kitas asmuo. Trumpos suknelės ir aukštakulniai, plaukai sutvarkyti ir nėra akinių! Greitai sumaigau žinutę Vilui.
„Kas per velnias.. “
„Ji bus Natalijos vakarėlyje, šiandien“
Gavęs atsakymą perskaitau ir kelias minutes sėdžiu susimąstęs. Ji naujokė, o jau turi pakvietimą į karščiausios ir populiariausios merginos vakarėlį. Taip nebūna.
„Iš kur gavo pakvietimą? “
„Koks man skirtumas“
Daugiau nebeatrašau. Laikas ruoštis į vakarėlį. Užverčiu kompiuterio ekraną, nusiimu ausines ir atsistoju nuo kedės. Per galvą nusitraukiu marškinėlius ir šveičiu juos ant lovos. Priėjęs prie spintos išsitraukiu švarius baltus marškinius ir nuo pakabos nusikabinu savo odinę striukę. Dabar esu suintriguotas ir man įdomu kas lemia tokį merginos pasikeitimą. Pranešęs mamai, kad išeinu ir grįšiu vėlai išlekiu pro duris ir dideliais žingsniais nupėdinu į autobuso stotelę. Šiais laikais, dvidešimt pirmame amžiuje tarp paauglių tvyro susiskirstymas į luomus, tarsi gyventume viduramžiais.. Futbolininkai, moksliukai, nevykėliai, naujokai, karštos pupytės. Visi turi savo vietą, jeigu tapai vienu, jeigu jau tau priklijavo etiketę. Jos nenusiimsi niekada. Na nebent gali tapti nevykėliu, bet aukščiau nekilsi. O ji, mergina iš feisbuko ir kaip dabar suvokiu iš mokyklos pakilo į patį aukščiausią tašką. Kaip ji sugebėjo šitaip greitai pakilti.