Rašyk
Eilės (73933)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10424)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kai perėjau mišką, tolumoje išvydau ežerą, jo viduryje lingavo medinė valtis, sėdėjo žvejas. Virš ežero styrojo tirštas rūkas ir atrodė, kad dangus ką tik nusileido. Vanduo atrodė ramus ir tik vietomis priešinosi į lieptelio atramoms. Po juo jis atrodė tamsesnis, nei bet kur kitur, ir šaltesnis. Sulig kiekviena minute rūkas po truputėlį sklaidėsi, tirpdamas bei tįsdamas tolyn saulės šviesos juostomis. 
Aš patraukiau link ežero. Kai priėjau krantą, žvejo valtelė pajudėjo. Irklai ėmė suktis, valtelė slinktis į kitą ežero pusę. Kažkodėl užsimaniau pasiekti tą krantą greičiau, nei tas žvejas, tad nuskubėjau. Ežero pakraštyje stiebėsi medžiai bei krūmai,  todėl aš greitai pamečiau valtį iš akiračio. Spėliojau, kiek kelio dar liko eiti. Įsivaizdavau, nuėjęs pusę kelio link to vietos, į kurią pajudėjo valtis, bet kuo toliau ėjau, atrodė, kad galėjau klysti. 
Sprendžiau, kad priešingas krantas jau visai čia pat, maždaug už keleto žingsnių. Visai jau netrukus tikėjausi išgirsti irklų drumsčiamą vandenį, tada valties dunkstelėjimą į medžių šaknimis sutvirtintą krantą, tačiau aplinkui buvo tylu. 
Tik garsai, kurių nelaukiau, dabar atrodė ypatingai aiškūs – ančių krypavimai ir jų jauniklių, šakose perinčių paukščių, staiga visi nereikalingi garsai susitelkė į vieną vietą. Bet aš pastebėjau tarp medžių šešėlį. Jis nuplaukė tolyn... ir aš nuėjau iš paskos.
Nusprendžiau, kad ir kaip toli eičiau, dabar jau galiu būti ramus. Blogiausia, kas atsitiks, sugrįšiu į tą pačią vietą prie lieptelio.
Ežeras yra gerokai didesnis, nė aš galvojau. Ar toli esu nuo lieptelio? Bet kokiu atveju, turiu jį apeiti, kad sugrįžčiau.
Ir tas žvejas – gal jis sugalvojo su manimi pažaisti? Suprato, kad seku, ir dabar vedžioja mane už nosies?
Galbūt, mes smagiai pasijuoksime, kai susitiksime toje vietoje, kur bus plati medžių properša, ir jis, įbridęs ilgais guminiais batais į vandenį, prašys mano pagalbos.
Galbūt, jis manęs paklaus, iš kur aš atėjau. Pasiūlys žuvies, iki tol laikytos valtyje po suoleliu.
Sakys man, aš sugrįšiu rytoj ankstyvą rytą. Aš visada žvejoju vienas.
Aš nemoku žvejoti, atsakysiu.
Jis nusijuoks.
Turbūt yra senas žmogus.
Aš pradėjau žvejoti dvigubai vyresnis nei tu, jis prasitars man.

Mąstydamas apie tokį būsimą mūsų pokalbį, aš pasimečiau laike, nežinojau, ar toli jau nuėjau. Takelis aplink ežerą buvo gerai išmintas, mano mintims niekas netrukdė tekėti, pakeliui nesutikau nė vieno praeivio, neturėjau laikrodžio.
Kažkodėl suėmė nuojauta, kad ežero neis apeiti. Tačiau žvejo šešėlis slinko tolyn nuo manęs tuo pačiu. Staiga susivokiau, kad galiu jam sušukti. Taip būtų daug paprasčiau:

Ar šiandien gerai kimba?
Kiek jau pagavote?
Gal žinote, kas nuomuoja valtis ir meškeres?
Labas rytas! Parduosite šviežios žuvies?
Palaukite, jau gerą valandą bandau jus pasivyti...

Kuo toliau galvojau ką sakyti, tuo labiau mane puolė bejėgiškumas. Keista, kaip aš nemoku užkalbinti žmogaus. Tačiau jeigu imčiau bėgti ir valtį aplenkčiau, tada prasibraučiau pro krūmus iki kranto, jam išnirčiau tiesiai prieš akis. Šis variantas man pasirodė patraukliausias.
Bėgau greitai, norėjau sutaupyti laiko rasti geresniam krantui. Kai sustojau, buvau visai uždusęs. Tačiau džiaugiausi, nes ežero krantas buvo lengvai prieinamas, o žvejo valtis turėjo būti atsilikusi pakankamai toli.
Rūkas jau buvo ištirpęs, dangus tuščias bei giedras, jokio vėjelio. Turėdamas laiko užsimerkiau ir giliai įkvėpiau, o kai atsimerkiau, mano nuostabai, ežeras buvo tuščias. Krante, kuriame sekiau valtį, jos nebuvo. Pažvelgiau į kitą pusę, ten taip pat nieko nesimatė. Ežero vanduo buvo ramus, lyg niekieno nepaliestas. Nežinojau ką galvoti. Kur dingo žvejas, juk negalėjo jo nebūti. Aš aiškiai jį mačiau. O gal valtis buvo be žvejo? Ir liko man jau seniai už nugaros. 
Atėjau prie ežero kiek apsnūdęs, valtis buvo toli rūke, joje galėjo būti sunkus didelis maišas...
Gal ir valties nebuvo?
Galėjo juk, toje vietoje, rūkas būti daugiau išsisklaidęs, nei kitur, - toks nepaprastas miražas galėjo užburti man akis, sudrumsti protą, ryte pilnai dar nenubudusį. Tačiau kas, jei žvejas yra man už nugaros? Maniakas, žudikas, bandantis mane įvilioti į savo pinkles. Supratau, kad geriau viską mesti sau iš galvos ir apsisukus eiti namo.

Matau vienas, toli nuo lieptelio. Nori, parplukdysiu, staiga išgirdau. Valtis stuktelėjo į krantą, irklai nustojo suktis. Aš sekiau tave visą kelią. Žmonės dažnai pasimeta prie šio ežero. Jis apipintas įvairiomis istorijomis. Kai pereini mišką, jis atrodo apvalus, nedidelis, bet taip nėra. Būna, kad viduryje jo kažkas plaukioja, tarsi valtelė su žveju.

Iš kur tu atėjai? Klausia. Aš žvejoju kiekvieną dieną. Neturiu kur dėti žuvies... Nusišypso. Jo smakras vos matosi iš po gilaus kapišono.

Ne, čia niekas aplinkui nežvejoja, iškyrus mane, jis man sako, ir tuo pačiu atsistoja, valtis sulinguoja.

Padėk man išlipti, paprašo. Kai buvau toks kaip tu, pats susitvarkydavau, dabar ne.

Aš jam padedu, tačiau į galvą linda įkyrios mintys, kad kažko nesuprantu.

Kokiu keliu galėčiau greičiau sugrįžti iki lieptelio, klausiu jo. 

Aš tave parplukdysiu, jis man sako. Išmeta šlapią dumbliną virvę, liepia eiti pririšti prie medžio. Turi padėti man.

Aš sugrįžtu, jis kelia iš valties sunkų maišą, valtis juda, plaukia tolyn nuo kranto. Žvejas neatsisuka į mane.

Lipk į valtį ir iškelk maišą, liepia, tada pats iššoka ir girdžiu atsiranda man už nugaros.

Įlipu į valtį, pėdas apsemia įšilęs vanduo, pakvimpa žuvimi; keisčiausia, nematau nei laimikio, nei meškerės, kur nors paguldytos į šoną. Iš valties pažvelgiu į krantą, staiga prarandu pusiausvyrą bei nukrentu. Girdžiu kaip senis čiumpa už virvės ir kažkokiu būdu valtį užtempia ant kranto. 
Aš išmetu sunkų maišą.
Senis jį tempia toliau nuo takelio, kuriuo atėjau, tolyn link medžių. Maišas palieka žemėje žymę, tarsi kas jo viduje būtų kieto ir aštraus staiga atsikabinę.
Senis sugrįžo, atrišo nuo medžio valtį ir mes išsiyrėme į vidurį ežero. Žvelgiau į tolstantį krantą, į kelią kurį nuėjau. Už medžių nieko nesimatė. Žvejas negalėjo manęs sekti. 
Čia dažnam vaidenasi, girdžiu man sako. Štai, imk žuvies, senio rankose išvystu žuvį. Jis ją įmeta į maišelį.
2016-03-20 17:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-21 16:38
Svoloč
Meniškai aprašyta, toks be siužeto, impresionistinis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-20 20:07
nesveiko viešpaties
Rūkas styrojo kaip koks penis?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą