Laiko atstùmtai

kelios minutės – ir bus įveiktas
kelias minučių

tolyn pasiraitęs: dešimt
minučių kelio,
dvi valandos kelio,
pora dienų ligi didžiojo kelio,

tik praeitin ar ateitin –
iškaba atsilaupiusi nežino.

– – – nesukūrėme laiko mašinos
ir laužo atminties nesukūrėme,

tai vis per
skubėjimą,

kuriame sugenda mūsų eilės
neskubančios, kuriose
pasigendam akyse įmirkusių
inkliuzų, kai
kirtis nesuduotas, bet
kraujas žino kur tekėti –
vaga kituomet užakusia,

kurioje
paklysti užstrigę nenorėdami
laiko pasidarėme atstumą – – –

Kartais nėra ką prisiminti –
ir jau iš anksto nuo iškabos nutolę
nubundame –
tiesiai prieš ją
vis dar
per arti pavėlavę