Lauke snigo

Buvo tamsu. Lauke snigo
Jie stovėjo gatvėje ir kalbėjosi apie pavasarį. Jiem abiem, tiek Jėzui, tiek Žydrei labai patiko šis, gėlėmis kvepiantis metų laikas.
Staiga stojo tyla. Netyčia vienu metu nutilę, Jėzus ir Žydrė tik dabar suprato kokia stipri gali būti tyla. Tai supratę jie nebegalėjo ištarti nė žodžio. Ši tyla juos apstulbino, paliko be žado. Rodos visas pasaulis būtų nutilęs, rodos dingo visos birbiančios mašinos, ūžiantys lėktuvai, šurmuliuojantys žmonės, rodos visame pasaulyje liko tik Jėzus, Žydrė ir tyla, kuri surakino juos savo geležiniais gniaužtais ir nebeleido judėti.
Jie žiūrėjo vienas kitam į akis. Gal iš pašalies atklydusiam praeiviui ir galėjo atrodyti, kad jie nurimo tik kelioms akimirkoms, bet šiem dviem dar beveik nepažįstamiem jaunuoliam tai buvo visa amžinybė...
Staiga išblaškydamas į šalis susikaupusį tylos perteklių pro šalį pralėkė pienovežis. Nuo staigaus ratų dundesio Jėzus krūptelėjo, pastovėjo minutę žvelgdamas į tolstantį kolūkio laikų atminimą, pakėlė galvą į viršų ir įsistebelijo į būrius mažų snaigių sukūriuojančių virš jo galvos. Mažos baltos snaigės krito ant jo veido ir ten pat ištirpusios ir virtusios mažais vandens lašiukais nuriedėdavo per raudonus Jėzaus skruostus. Atrodė, kad jis verkia. Nuo ilgos tylos Žydrei pasiarė neramu.
– Ar tau viskas gerai, – paklausė ji po erdves žvilgsniu klaidžiojančio Jėzaus.
– Taip, – tyliai  ir ramiai ištarė Jėzus – tik... nemėgstu ilgų atsisveikinimų – pagaliau šiek tiek nedrąsiai užbaigė jis ir pakabino Žydrę. Pasigirdo autobuso ūžimas.
– Man laikas, – jis apsisuko ir nubėgo į autobuso stotelę, kuri buvo kitoje gatvės pusėje.
Žydrė dar pastovėjo kelias minutes, nejudriu žvilgsniu nulydėjo autobusą iki posūkio už kurio jis dingo, tada atsisėo ant čia pat esančio suolelio, išsitraukė cigaretę ir užsirūkė. Rūkydama žvalgėsi aplink, tačiau nematė nieko daugiau išskyrus Jėzaus pėdas ant plonyte sniego marška pasidengusio grindinio. Ant suolelio Žydrė sėdėjo neilgai. Greitai pakilo nuo jo, išmetė pusiau surūkytą cigaretę ir nužingsniavo namo.
„Reikės mesti“ pagalvojo ji lipdama prastai apšviesta laiptine. Parėjusi namo Žydrė nieko nelaukdama nuskubėjo į dušą ir ten išbuvo kone pusę valandos. Baigus praustis ji, visa kvepianti išėjo iš dušo ir patraukė į savo kambarį. Įėjusi šviesos nedegė, vis vien tuoj pat eis gulti. Prieš lipdama į lovą Žydrė dar kartą žvilgtelėjo pro savo kambario langą. Pro langą ji galėjo matyti tą vietą, kur kalbėjosi su Jėzumi. Žydrė akimis paieškojo jo pėdų. Pėdų nebesimatė. Buvo tamsu. Lauke snigo.