Po Savęsp (3)

Kažkas prasidėjo...

  Dėliojau pirmuosius lapus anksčiau, negu jie buvo pradėti rašyti; dėliojau juos mintyse ir neatrodė, kad knyga galėtų būti menka.  Regėjosi, ot, atsirado toks laikas kai supratau, kad jeigu kažką prasmingesnio padaryti negebu, tai ir neverta stengtis. Svarbiau buvo neužmiršti paskaityti dienos kalendoriaus lapelį ir dar nesulaukus vidurnakčio užversti jį, kad akių šviesoje pasirodytų kitas. Vadinasi, darbo bus, rytoj irgi teksią po atmintį pasikapstyti. Taip atsirado mintis turėti dienoraštį – kalendorių ir smegenis po truputį, palengva užgriuvo darbymetis. Jis toks, kad kaip upokšnis suputoja, išsilieja potvyniu ir krantai jo neapglėbia. Ir jau nelabai svarbu, kaip atrodys, kokį žanrą atstovaus knyga. Svarbiau, kad  ji – būtų. Bet kokia. Kad ir po galva padėta sapnams pasapnuoti. Nepamačiau, kad ir Kandžius, ėjęs ir ėjęs prie mano kojų pasapnuoti ką skaitau ar rašau, jau seniai užaugo ir va girdėk, Pranuci:
  – Džiaugiamasi, kad  beždžionė padovanojo žmogų ir kažkodėl nematoma, kad labai netobulą. Tikiuosi, dzieduli, kad  man pavyks geriau.:
  Knygą kaip dienoraštį – kalendorių pradėjau rašyti nusitaikęs į  2019 metus. Atrodytų, kad laiko daug, tačiau man  taip neatrodė. Jau buvau sapnavęs, kad įpusėjus kelionei į  juos reikėsią numirti. Nelabai prisiminiau mirties vaizdus, bet žinau, kad tai šiltas metų laikas, dar neįkritęs į rudenį. Regisi, ar tik ne rugpjūčio mėnesio antroji pusė. Smagu atsiminti, kad bent tiek žinau. Ir neliūdna galvoti, kad toks mirties laikas – geras laikas. Pirmiausia todėl, kad gamta jau nužydėjusi; sekęs po pavasario laikas augina, brandina javus, o nemenkas kiekis derliaus netgi į aruodus surinktas. Gražu, a?
  Atidžiau apsidairęs pamačiau, kad daug „raštų“ išmėtyta po pakampes ir bute Vilniaus Naujininkuose, ir sodo namelyje Vilniaus Balsiuose. Atrodė, mano pareiga, pasiknisus, pasikapsčius po pakampes, pakilnoti per netrumpą laiką atsiradusius užrašus, paskaitinėti, tikintis surasiant tinkamesnių  savo aštuoniasdešimtmečio jubiliejui ir, palaiminus juos gera viltimi, atiduoti būsimos knygos globai. Netrukus po akimis pasitaikė ir tekstas „Įžanga (gal?) dienoraščiui savaip“. Abejoti neteko. Mielai šį tekstą ėmiau į rankas, siunčiau  į „Rašyk“ ir ramia širdimi įkomponavau į knygos – kalendoriaus maketą. Kaip tai atrodo, žinoma, ne man spręsti, tačiau džiaugiuosi, kad yra taip kaip yra.

Kasdieniu būti jau įgriso, 
Esą, kas beateitų –
Prašom, laukiu ir džiaugiuosi,
Kad ir manęs dar neužmiršot –
Kažkas su akmeniu,
Kažkas su žodeliu medaus.

Atėjo laikas pasakyti pavargau
Ir rodyti į vakarą,
Nes saulė nusileidusi žemai
Prie lango rožės ir
Jurginai puošiasi žiedais.

Aš išgiedojau jau save.
Beliko šitokį į urną pelenais surinkti
Ir nesvarbu – galbūt melu, abejone, tiesa –
Tačiau vien tik savim
Ar girdite? – tik savimi
Ir pelenus iš urnos išbarstyti.
Ir ša!... kas manote,
Kad tai kažkas ne taip.

Dienorašti, ateik!
Aš tavimi tikiu
Ir ta poezijos maža dalim,
Kurią Poe vardu pavadinau.
Man gera glausti galvą prie minties,
Kad nebūtis, atėjus man į ją, išnyksią...

Beprotnamiai ne šiaip sau po pasaulį dairosi
Ir niekuomet nebūna jų perdaug.
2016-01-12

  Šitaip sumanyto darbo nepapeikiau. Perkeldamas į knygą netgi pagyrūniškai pagalvojau, kad jeigu taip gražiai įsikomponuoja pradžia, kodėl turėčiau nepatikėti, kad, anot patarlės, gera pradžia  – pusė darbo.                             
  – Kaip, kaip? Pusė? – krusteli galvoje, tačiau suprantu, kad ir kaip besistengčiau, suvokti knygos darbo apimtį man nepavyko. Buvo smagu, kad atsirado Poe, kurią reikėsią aprengti knygos veikėjos apdaru, o atsiradus komentarams, nebuvo sunku įvardinti dar vieną būsiančią veikėją, būtent Pro (prozą) Tokiame derinyje man neatrodė, kad  Poe ir Pro galėtų viena kitai prieštarauti, vieną kitą neigti ar žeminti.
  – Būsime kartu, – pasakiau, – Ir, Dieve, mums padėk, nepaisant yra tu, ar nėra. Tikėjimai į nebūtus dalykus irgi turi nemenką dvasinę vertę. Ir daug erdvės proto veiklai.