Rašyk
Eilės (73396)
Fantastika (2195)
Esė (1497)
Proza (10379)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Meškiukas Meškiukas

Laikrodis (II)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Nuo greito bėgimo aukštyn kalva, vis kliūnant už viksvų kuokštų, plaučiai degė taip, tarsi ketintų tuoj pat sprogti. Bet Adamas sulėtino žingsnį tik išvydęs stambų Tomo stotą ir šalia, ant pūvančio kelmo, sėdintį jaunuolį.
- Tai čia niekis, - Tomas skepeta vis valė veidą, dar labiau išjuodindamas jį suodžiais, - čia tik „pyrst“ ir viskas, ar gi čia sprogimas. O, Adamai. Kaip laikais? Tai tvojo padegamaisiais.
Iš dangaus lėtai leidosi rūkstančios žiežirbos. Daugumą jų lengvas brizas nubloškė link kaimelio. Tai vienur, tai kitur smilko nendrėmis nukloti stogų šlaitai. Neramiai kaukė šunys.
Net pušyne dvokė suodžiais ir rūkstančia šlapia žole.
- Padegamieji užtaisai  tik bailiams, - ramiu tonu, tarsi nieko nebūtų nutikę, Digiui porino Tomas, - kiek tereikia ir visas kvartalas, ką ten kvartalas, visas miestas dega. Va buvo toks kaimeliūkštis, Nendryne vadinamas, spėk, vištagalvi, kodėl. O gi todėl, kad ramiai sau prie upės kėpsojo, tai ir stogai, visai kaip čia, nendriniai buvo. Praėjo Rudieji ir še tau – nebėr Nendrynės.
- Kas čia buvo? - Adamas pagaliau įstengė suvaldyti kvėpavimą.
- O tu atspėk. Driokstelėjo tai driokstelėjo. Šis berniokas, - paplojo delnu per rūkstančius Digio rūbus, - ne toks ir kvailas. Sėdim, juokingas istorijas pasakojom, o Digis ir sako – „Sere, kas ten danguje taip žiba? “. Pasuku galvą, o gi laivas. Didelis toks, blizgantis, gražus. Pamirksėjo šviesomis vieną kartą, kitą, o aš ne kvailys – pamojavau. Tik žiūriu kad pabūklų angos atsidaro ir laivas šonu sukasi. Visai kaip prie Dervos įlankos trisdešimt antraisiais. Tada ir dėjom į kojas. Tvojo taip, kad ausys užgulė ir plaukai užsiliepsnojo, čiupau į glėbį Digį...
- Bet, sere...
- Nepertraukinėk, kam sakiau. Tai ką aš ten. A, čiupau į glėbį Digį ir lapatai lapatai į mišką. Beje, Adamai, kaimas dega.
Ir iš tikro – žiežirbos greitai pagavo ir kitus stogus, šokinėdamos nuo vieno ant kito. Garsiai skalijo šunys, besipinantys apie rėkiančių moterų kojas, lakstė žvejai, kas kibirą,  o kas didesnį dubenį įsitvėręs.
- Čia tu taip ar mes?
Adamas kreivai vyptelėjo, stebėdamas kalvos papėdėje susirinkusius vyrus rudomis liemenėmis. Įsitvėręs buvo kas ką – paprastą vėzdą, švinu padengtą lazdą, žibėjo vienas kitas bardišius. Ir nei vienas net galvos nepasuko į rūkstančius trobų stogus, kurie neįsiplieskė vien todėl, kad nendrės pernelyg prisisiurbusios druskingo vandens ir vis dar drėgnos nuo rytinės rasos.
- Čia kas tokie?
- Vaikėzai, - visas nušvito Digis, - Motušės Vaikėzai.
- Reikalas rimtas, - paniuro Tomas, - turbūt būsim ne tą širšių lizdą užkabinę. O dabar ką?
Adamas susiėmė už šono. Dieglys iš skausmingo virto tik lengvu maudimu.
- Eisim atgal ir tikėsimės kad pirma leis žodį ištarti prie užplumpindami lazdomis negyvai. Juk ne mes gaisrą sukėlėm, - nelabai užtikrintai pridūrė.
- Niekis, - tarškėjo Digis, - Motušė gera, Motušė teisinga. Aš jai tik papasakosiu viską ir iškart atsileis.
Tomas nusispjovė po kojomis, povyza demonstruodamas ką mano apie Motušės gerumą ir piktai vėptelėjo į Adamą, kaip visada tokiomis akimirkomis ramų ir susikaupusį.



Niekas, galbūt tik Karalienė, nežinojo tikrojo Patarėjo vardo. Vieni plakė liežuviais, kad jis buvęs katorgininkas, pasimaišęs tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir turėjęs numerį „4444“, antrieji suskubdavo užginčyti, kad tai žmogus, pabuvojęs net pačiuose pietuose, Juodojoje žemėje, moterys pašnibždomis kritikavo  visada tą patį pilką švarką ir tamsiai melsvas kelnes, o vyrai manė, kad tokio griežto profilio veidas rodo jo vyriškumą ir jėgą. Vaikai šio tylaus, bet viską matančio žmogaus tiesiog bijojo.
Tad ir kamerdineris, tvirtai įsitikinęs Patarėjo antgamtiškomis savybėmis, tik nudelbė akis žemyn ir pabandė į šoną nustumti paikas mintis. Jei tarnaitės iš virtuvės kalbos teisingos – jis ir mintis skaityti mokėjo.
- Ar Karalienė laisva?
- Taip, sere, galite užeiti.
Patarėjas, niekada nepažeidžiantis net menkiausios Rūmų taisyklės valdingai mostelėjo.
- Užeik ir pasidomėk ar Karalienė teiktųsi mane priimti.
- Taip, sere, tuoj pat, sere, - kamerdineris nusilenkė žemiau, nei to reikalavo etiketas ir pasitraukė atapustas.
Patarėjas liko vienas šiame visada prieblandoje paskendusiame prieškambaryje. Storos mėlynos užuolaidos buvo praskleistos vos per sprindį. Ruseno vos vienas žibintas. O ir to paties dagtis bejėgiškai kabinosi į paskutinius alyvos lašus.
Kamerdineris sugrįžo vos po kelių akimirkų ir lėtai atvėręs auksiniais raižiniais puoštas duris, palenkė galvą.
- Karalienė Jūsų laukia.
Nelaukdamas atsakymo, pasislinko į šoną, beveik norėdamas sulįsti į sieną, nes tik pačią paskutinę akimirką prisiminė kad išeidamas nepasiūlė prisėsti. Laimei, šis nusižengimas nebuvo pastebėtas.
Karalienės kambaryje tvyrojo dar slogesnė tamsa, ant didelių, vitražinių langų kabėjo dar storesnės užuolaidos.
- Norėjai mane išvysti? 
- Taip, Jūsų Malonybe.
- Kam tos mandagybės.
Patarėjas vos pastebimai linktelėjo ir sunėrė rankas už nugaros.
- Apie ką norėjai pasišnekėti, mano mielas. Ne ne, nieko nesakyk. Ir taip svaigsta galva. Šiandien jaučiuosi kaip niekada prastai. Adatininkai vis prasčiau atlieka savo darbą.
- Tai ne dėl to, - jau kur kas nuolankiau galvą palenkė Patarėjas.
- Ak taip, - Karalienė kimiai nusijuokė, ore padvelkė švelnus alyvos kvapas, - po tokios daugybės metų jie įsikanda naują mintį, kad organizmas esą nesugeba taip greitai atsistatyti. Klejonės. Pakark vieną kad kiti uoliau dirbtų.
- Vyriausią? Ar vieną iš pagalbininkų?
- Ne, ką nors iš ne tokių reikšmingų. Pakark du.  Tik tyliai ir be ceremonijų. Liaudis nepratusi prie tokių sukrėtimų. Ypač tokiomis gražiomis ir šiltomis dienomis.
- Taip, Jūsų Malonybe.
Tamsoje piktai žybtelėjo kraujo raudonumo akys. Jei Karalienė ką ir ketino pasakyti, susivaldė.
- Kaip Elyna?
- Silpna. Pavargusi. Nusilpusi. Manau kad net šiek tiek nusivilusi.
- Ak tos jaunos dienos, - svajingai atsiduso Karalienė, - viskas praeis, perduok mano žodžius. Manau kad ji tiesiog kiek per daug nervinga prieš kitą kelionę.
- Taip, Jūsų Malonybė.
- Ech, matau kad esi nepataisomas senamadis. Nesvarbu. Žaisim pagal tavo taisykles. Ko norėjot, gerbiamasis Patarėjau?
Patarėjas tvirtai suspaudė kumščius už nugaros, tačiau veidas liko toks pat nejudrus ir šaltas.
- „Geležinė merga“ pranešė, kad Izabela bus nutraukusi mūsų mažytę nerašytą sutartį...
- Ir?
- Jie pasistengė, kad daugiau nieko panašaus nepasikartotų. Ar varginti Jus smulkmenomis.
Karalienė nekantriai mostelėjo ranka.
- Apsieik be to. Ko norėti iš pavainikės, susidėjusios su niekam tikusiais pakelės plėšikais. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad vieną dieną tai baigsis. Ar radote kitą... tiekėją?
Patarėjas susiraukė, išgirdęs godumą balse ir papurtė galvą.
- Ieškome.
Tyla. Tamsoje tyliai tiksėjo sieninis laikrodis.
Karalienė sujudėjo ir atsistojo, apšviesta siaurio šviesos spindulio, išsprūdusio pro užuolaidas.
- Aš dabar tobula, tai kodėl, mano mielas, tu toks užsispyręs?
„Todėl“- Patarėjas dar žemiau panarino galvą- „kad, vaikydamasi tobulumo, įlindai į metalinį kiautą, odą, kaulus, raumenis pakeitei krumpliaračiais, tapai veikiau mašina, nei žmogumi, dėl ko ir nekenčiu tavęs“.
Bet vietoj to tik atsakė:
- Tai viskas, Jūsų Malonybė.
Karalienė nekantriai mostelėjo. Auksinė kaukė negalėjo perteikti emocijų, tačiau žioruojančios akys degė tiek pat piktai, kaip ir skausmingai. Patarėjas vos linktelėjo ir kiek padvejojęs ant naktinio staliuko paguldė kruopščiai užkimštą kolbelę.
Neištaręs daugiau nė žodžio tyliai pasišalino iš tamsaus ir tvankaus kambario.



Vyrai rudomis liemenėmis ir ginkluoti vėzdai, praleido juos tylėdami. Kaimiečiai, šiaip ne taip pažaboję gaisrą, kuris, sprendžiant iš jų darnių veiksmų, nebuvo pirmas anei paskutinis, niūriai dėbsojo į trijulę. Gličiose ir purvinose nuo purvo rankose spaudžiami žeberklai pakankamai gerai rodė jų ketinimus.
- O jei mes per tvorą oplia ir bėgte? - tyliai pasiūlė Tomas, akylai dairydamasis ir perspėjamai mojuodamas pakeliui pagriebta stora kaip dilbis šaka.
- Net negalvok. Suvarpys kaip rėtį. Prisidirbom, tai ir srėbsim.
- Motušė gera, - Digis mostelėjo vienam rudaliemeniui ir ganėtinai linksmai nusišypsojo.
- Kur gi ne, - burbtelėjo nė kiek neįtikintas Tomas.
Visa procesija su trijule viduryje, žvejais, piktai besikeikiančiais už nugarų ir rudaliemeniais iš šonų, sustojo prie kraštinės trobos, kur kas didesnės ir puošnesnės nei visos kitos. Vaizdą gadino tik gerokai pasmukęs rytinis kampas ir dumbliais apskretusios sienos.
Tarpdury stovėjo ir pati Motušė, savo griežtą vyrišką aprangą pakeitusi kur kas laisvesne raudono brokato suknele su įaustais sidabriniais siūlais.
- Kai jau galvojau kad nesusitiksim, - kandžiai pasakė ir susiraukusi dėbtelėjo į vis gausėjantį žvejų būrį, stebėtinu greičiu besiginkluojantį žeberklais, iš tvoros laužtais žabais ir akmenimis.
Vienas, pagal išvaizdą vyriausias ir protingiausias, išdidžiai išsitiesęs išėjo į priekį, pabandė prasisprausti pro Tomą su Adamu, bet nieko nepešęs apėjo aplink ir nusispjovęs pro kreivų dantų tarpą garsiai, kad girdėtų net stovintys gale, išrėkė:
- Muon pon Ukmenų Kvautą...
- Ką jis ten balbatuoja, - susiraukė moteris.
- Siūlo pakart, - pašaipiai vėpsodamas į senolį prabilo vienas rudaliemenių.
- Šiuš visi šalin.
Adamas įdėmiai stebėjo pasikeitusį Motušės veidą. Daug tokių buvo matęs. Ypač tarp žmonių, įpratusių įsakinėti savo nuosavuose dvaruose ar rūmuose.
- Nuo gi, Motaušėl, - slystantį autoritetą senolis pabandė pataisyti išdidžiai atmesdamas koją į priekį, bet tik susvyravo. Nuo griuvimo išgelbėjo šalia stovintys sėbrai, - vein saka- Ukmenų Kvauta est prietars...
- Dinkit iš čia. Greitai.
Senolis susvyravo, nuraudo ir apsisuko. Netekę pagrindinio linčo iniciatoriaus, nenoromis išsiskirstė ir likusieji.
- Jūs irgi.
Rudaliemenių vyriausiasis prisimerkė kinktelėjo galva į mišką.
- Dar ten šniukštinėtoją pričiupom, save žygūnų vadino, bet paspaudėm šiek tiek. Atsirišo liežuvis. Net iki nagų lupimo nepriėjom.
Likusieji sukrizeno.
- Tai pakarkit jį. Kokios problemos?
- Pakart ar iš pradžių..., - vyras suokalbiškai mirktelėjo.
- Pakarkit, skandinkit ar kiškiams sušerkit. Man tas pats. O jūs, mano mieli, užeikit, užeikit, ko stypsot.
Adamas net loštelėjo iš nuostabos, durims užsivėrus už nugarų. Kokia troba išrodė suskretusi lauke, tokia ji buvo be gali puošni viduje – sienas dengė gobelenai, vaizduojantys kovų scenas, kojos grimzdo į storus minkštus kilimus, net pati paprasčiausia kėdė buvo taip meniškai išdrožinėta, kad galėjai pasijusti esąs pačiuose Rūmuose. Tomas bjauriai sukrizeno pastebėjęs kokias figūras išraižė nežinomas menininkas, puošdamas komodą. Digis tik nuraudo, mat ant per visą kambarį ištemptos virvės džiuvo moteriški baltiniai.
- Draugo dovana, - abejingai pasakė Motušė komodą apžiūrinėjančiam Tomui, - keistokų potraukių menininkas, bet labai darbščių rankų.
- Kur gi ne, - krizeno Tomas, pirštais liesdamas meniškai išdrožinėtą baldo paviršių.
- Digi, keistą kompaniją išsirinkai. Kuo Haris netiko.
Jaunuolis pagaliau atplėšė akis nuo baltinių ir nesuprantama sumurmėjo, sunerdamas rankas už nugaros.
- Štai, - Motušė įbruko jam į delną kelis variokus, - eik, pavalgyk, išgerk ko nors, išsimiegok gerai.
Raginti net nereikėjo. Iš nuostabos mirktelėjo net Tomas, nesitikėjęs tokio greitumo iš vaikėzo.
- Arbatos gersit?
- Gersim, - linktelėjo Adamas.
- O man gal ko stipresnio, - įsiterpė Tomas, akimis naršydamas kambarį, - gal koks paprastas suolas būtų?
- Suolas?
- Kad kažkaip čia labai švaru. O man išvaizda, deja, nelabai kokia.
- Bala nematė. Sėsk taip.
Tomas dar kiek abejodamas įnirtingai patrynė suodiną veidą ir liūdnai pažiūrėjęs į savo purvinus rūbus, atsisėdo ant pačio kėdės krašto.
- Tiek daug triukšmo čia sukėlėt, tiek problemų. Nebėra švyturio, storuliuk?
- Nebėra, - piktai liežuviu caktelėjo Tomas ir išsikišusį pilvą užklojo apsiausto kraštu.
- Žinoma, iš kur jūs galėjot žinot, kad „Geležinei Mergai“ reikia pasiųsti tam tikrus šviesos signalus. Nieko baisaus. Tik dešimt metų įdirbio ir suteršta reputacija. Pakarti jus maža. Ką ten pakarti, žvejams atiduoti reikėjo. Būtų po gabaliuką unguriams sušėrę. Bet, kas padaryta, padaryta. Turiu pripažint, - ji atsisuko į Adamą, - kai sėdėjom užeigoje rimtai svarsčiau kokiais būdais tave reikėtų nudaigoti. Bet, apsiraminau, pasėdėjau, paverkiau viena kaip sena merga ir prisiminiau, kad turto ir taip užgyvenau dviem gyvenimams. Et, buvę nebuvę.
Nors ir šnekėjo ji linksmai, tačiau tone glūdėjo neslepiamas susierzinimas.
- Jauku pas jus.
- Niekai. Prisikaupė visko per metus. Šiukšlės. Atgyvenos. Menkniekiai.
Adamas kreivai vyptelėjo. Taurės, skobtos iš dramblio ilčių, ištaigingi baldai, balčiausios užuolaidos. Bet kuri dvarininko žmona iš pavydo pajuostų išvydusi nesuskaičiuojamą daugybę batų porą, nutrenktų šalia spintos iš raudonmedžio, o tarnaitės paslapčiomis matuotųsi brangių audinių sukneles ir šalius.
- Ko taip stebeilijies į tamsą, - nedraugiškai dėbtelėjo Motušė į Adamą ir trenkte nutrenkė ploniausio porceliano puodelius ant stalo.
- Nesitikėjau čia išvysti Vigmundų.
- Vigmundų?
Motušė piktai primerkė akis. Tomas tik nejaukiai kostelėjo ir kumštelėjo Adamui į pašonę.
- Tas senis kumpa nosimi greičiausiai ir bus pats Senis Vigmundas, pradingęs jūroje su visa savo jachta, o šalia sėdinti jauna moteris – Lisa...
- Palaida bala, po vyro mirties įsitaisė jauną kavalierių ir nusibaigė nuo keistos ligos, subjaurojusios veidą.
- O mažoji mergaitė, stovinti viduryje – Izabela.
- Gali būt. Nesidomėjau.
- Tikrai keista matyt tokį paveikslą čia, - kaip galėdamas geraširdiškiau nusišypsojo Adamas.
Moteris pavartė delne puodelį, perbraukė pirštu jo kraštelį, tačiau vis gi pastatė ant stalo ir pripylė sklidiną tamsios kaip derva arbatos.
- Kur kas keisčiau ne tai, kad sugebėjai tokioje tamsoje įžiūrėti ką vaizduoja paveikslas, o kad toks valkata išvis atpažino šią liūdnai pagarsėjusią šeimynėlę.
- Gal kur sutikęs buvau.
- Šaunuolis, - nusikvatojo Motušė, -tikrai šaunuolis.
Tačiau aiškinti kodėl manė Adamą esant šauniu nesivargino. Bet smalsumas ir pyktis iš akių nepasitraukė.
- Iš pradžių maniau kad esat kvailiai. Po to prisiminiau kad nuo kalno kito kelio nebuvo, tačiau nuomonės nepakeičiau. Bet dabar suprantu klydus. Esu dalykiška moteriškaitė, tad geriau tvokit iškart kokiu reikalu, kitaip pilvuose po kumščio dydžio skylę paliksiu.
Po stalu trakštelėjo užtaisomas mechanizmas.
Adamas vienu ypu susipylė puodelio turinį į gerklę ir triukšmingai stumtelėjo lėkštelę su gryno sidabro šaukšteliu.
- Mums reikėtų geros burvaltės ir šiek tiek maisto atsargų. Viena kita moneta irgi nepakenktų.
Motušė iš netikėtumo loštelėjo atgal, bet rankų neištraukė. Pagaliau susitvardė ir skardžiai nusikvatojo.
- Ir kaip susimokėsit? Nepamirškit kad nuostolių patyriau aš, kad mano vyrai buvo paskersti kaip paršeliai.
- Šiek tiek panaršėm maišus, - ramiai atsikirto Adamas, - laimei, kai kuriuos ten rastus daiktus atpažinau ir esu tvirtai įsitikinęs kad norėsit juos atgaut.
- Pfff, -šnypštelėjo Motušė, - siūlai už mano pačios nuosavybę kažką pirkti? O jei aš jus nušaunu tiesiog čia ir paliepiu vyrams išknisti visą kalvą?
- Prašyčiau, - pasipiktinęs įsiterpė Tomas, - nereikia nuvertint Tomo Diginso! Nors ir visą kalną po akmenuką persijot, bet nerasit, - patenkintas atsirūgo ir sunėrė pirštus ant pilvo.
- Vis įdomiau. Vienas atpažįsta Vigmundus, o antrasis pasivadinęs Diginsu. Įdomu.
Motušė iš po stalo ištraukė du pistoletus ir atsargiai paguldė šalia puspilnio puodelio. Tomas, nesislėpdamas susidomėjimo, godžiai sučepsėjo ir palinkęs įsistebeilijo į ginklus. Net gi Adamas turėjo pripažinti, kad nustebo. Dvelingų dirbiniai buvo be galo reti. O čia, tiesiog ant stalo, gulėjo net gi du pistoletai. Juodo metalo vamzdžiai blausiai švytėjo atspindėdami pro langą sruvančią šviesą, iki blizgesio nušlifuotos rankenos veikiau priminė marmurą, nei medį. Tyliai tiksėjo prisukti krumpliaračiai. Pilnai prisuktas ir užtaisytas ginklas. Adamas tai suprato iškart.
- O, bent kažkas jus gali nustebinti, - Motušė tebesišypsojo vien lūpomis, akys liko tokios pačios šaltos, -gerai, tarkim – gausit viską ko panorėję rytoj vidurdienį, paplūdimy po šlaitu. Tačiau turėčiau perspėti – jei atsiras bent menkiausia galimybė nudaigoti jus ir atgauti tai kas priklauso man, - pabrėžė paskutinį žodį, - pasinaudosiu. Kad ir kaip jūs man patinkat. Verslas yra verslas.
Adamas atsistojo ir nusilenkė.
- O mes pasistengsim kad tokios galimybės nepasitaikytų.
Nusikratęs pagundos čiupti pistoletus ir nutaikyti į moterį, nusitempė pro duris ir Tomą.


- Leitenantas Grinesas, - Patarėjas dėbtelėjo į priešais stovintį vyrą, - buvęs leitenantas. Vieną minutę tavęs klauso vyrai, dievina moterys, o sekančia tampi menkesnis už šešėlį.
Priešais Patarėjo stalą stovintis liesas vyras atkakliai spoksojo į langą. Purvinas rankas laikė sunėręs už nugaros. Visiškai tiesi nugara, tarsi tebestovėtų savo būrio priešakyje. Ant kaklo švietė jau surandėjęs įspaudas su katorgininko numeriu.
Patarėjas pasitaisė nuo nosies slystančius akinius plonais variniais rėmeliais ir pasklaidė smulkiai prirašinėtus lapus, netvarkingai išsklaidytus ant stalo.
- Tokia kilminga šeima, tokie pasiekimai tarnyboje, o še tau. Ar niekas niekada nesakė, kad stumdyti ir garsiai  iškeikti princesę – nederamas poelgis karininkui? Stumdyti? Čia yra, - jis pirštu apvertė lapą su galybę antspaudų ir parašų, - net gi liudijimai, kad stumtelėjai ją laiptų aikštelėje. Ir jei ne vietoje pasimaišiusi tarnaitė, kas žino kas galėjo nutikti laiptais žemyn nusiritusiai princesei. Labai nederamas poelgis, labai.
Neslėpdamas susidomėjimo, Patarėjas stebėjo iš pykčio raustantį Grineso veidą.
- Beje, teisme net gi iškilo keletas faktų, esą nelegaliai tiekei ginklus Valkatoms...
- O tai nebuvo įrodyta! - Grinesas sušuko ir tuoj pat susivaldęs vėl įsitempė.
- Įrodyta. Neįrodyta. Tušti žodžiai. Ar bijai mirties?
Grinesui pašiurpo nugara, kai šalti ašmenys palietė jo kaklą. Iki šiol buvo tvirtai įsitikinęs, kad šiame kambaryje be jo ir Patarėjo daugiau nieko nėra.
- Nebijok. Sasanidas tavęs nelies. O jei, - jis skėstelėjo rankomis, - vis tiek nespėsi suprasti. Žudo jis taip pat puikiai, kaip ir paklūsta. Tad, sakyk, Grinesai, ar bijai mirties.
- Bijau.
- Man tai patinka. Sasanidai!
Ašmenys atsitraukė, tačiau nugara vis dar šiurpo nuo keisto jausmo, tarsi plienas tebekabotų vos per plauką nuo odos.
- O štai čia, - Patarėjas pakėlė prieš šviesą gerokai suglamžytą ir įplėštą lapą su juoduojančiomis nutiškusio rašalo dėmėmis, - jau kitas liudijimas apie tavo griežtus pasisakymus prieš pačią Karalienė, dvelingus, princesę ir visus, sekančius jais. Labiausiai mane sužavėjo tavo leptelėtas žodis „mechai“. Mechai! Koks stebuklingas ir puikiai juos apibūdinantis žodis. Mechai, - gardžiuodamasis dar kartą pakartojo Patarėjas, - labai puiku.
Patarėjas atsistojo ir priėjęs prie lango, įsistebeilijo į lauką.
Grinesui kilo nesuvokiamas noras čiupti ant stalo krašto gulintį peiliuką vokams praplėšti ir suvaryti į tą pilku švarku apgaubtą nugarą. O tada vėl pajuto plieno prisilietimą, tarsi už nugaros stovintis žmogus mokėtų skaityti mintis.
- Grinesai, ar atpažįsti moterį paveiksle.
Kambaryje tekabėjo vienas paveikslas. Darbštus ir amatą išmanantis nežinomas menininkas vaizdavo raudonplaukę jauną moterį. Šviesų veidą dengė kelios strazdanos, tiesi siaura nosis ir aukšta kakta rodė ją esant iš kilmingos šeimos. Tačiau Grinesas niekada nebuvo jos matęs, tad tik  numykė ir papurtė galvą.
- Žinoma kad nesi. Tai – Karalienė. Bent jau tokia, kokią atsimenu aš, - Patarėjui nepavyko nuslėpti šilumos balse, -tokia, kokia buvo iki prakeiktųjų dvelingų pasirodymo, kada ją apsėdo mintys apie tobulybę. Apie tai, kad žmogaus kūnas negali ir nebus tobulas. Niekada, - balso tonas vis kilo, -kad jį reikia pakeisti. Odą – aukso lakštais, plaučius- mažomis dumplėmis, širdį- laikrodžiu, veidą – raižyta kauke, raumenis – stūmokliais, o sąnarius krumpliaračiais. Ar tai ir yra ta tobulybė, Grinesai?
Grinesas tylėjo. Patarėjas susitvardė ir praskleidęs švarką kriste įkrito į gilų krėslą.
- Todėl tu ir esi čia. Žmonės bruzda. Aš tai girdžiu. Ir pritariu. Reikia tik vieno stumtelėjimo...
Grineso veido nuslydo smalsus ir mąslus tiriantis žvilgsnis.
- Nepaisant mano pažiūrų, aš prisiekiau Karalienei.
- Prisiekei Karalystei, bet nesvarbu. Karalienės ir neleisčiau paliesti, -Patarėjo žvilgsnis tapo visiškai neperprantamas, - tačiau jei princesė nelaimingo atsitikimo metu iškristų per bortą, nebeliktų vienintelės įpėdinės. O be jos... bet ne, nesuprasi visų politinių niuansų.
Grinesui beprotiškai panižo sprandą, tačiau pasikasyti neišdrįso.
- Jei sutinki, gausi naują vardą, naują kilmę ir saugią, gerai aprūpintą užuovėją toli nuo kartuvių ar Adatininkų požemių. Pagalvok gerai.
Patarėjas pasilenkė ir pastūmė per visą lapą užklijuotą voką.
Buvusiam leitenantui prireikė vos kelių akimirkų apsispręsti.
- Bet, - Patarėjas laikė prispaudęs voko kraštą pirštu, - tave stebės mano ištikimas tarnas. Jei jam kils abejonių dėl mūsų susitarimo skaidrumo, bus stumtelėta tavo galva. Kirviu.
- Laisvė ir nekenčiamos tvarkos sukrutinimas prieš neabejotinas kartuves? -karčiai ištarė Grinesas, - manau aišku ką pasirinksiu.
- Tikiuosi.
Užsivėrus durims Patarėjas vėl atsistojo ir priėjo prie stalo. Timptelėjo užuolaidas, ketindamas jas užtraukti, bet pats nepajuto kaip užsižiūrėjo į aikštėje dūkstančius vaikus.
- Manot kad to užteks?
Iš tamsos sklido duslus ir sunkus balsas.
- Kas žino, -gūžtelėjo Patarėjas, - galbūt iš tikrųjų tiek tereikės – vieno nelaimingo atsitikimo, to vieno didvyrio, kuris stumtelėjimu įžiebė naujos tvarkos kibirkštį. Tada jį iškelsim aukštyn, nušviesim tokia šviesa, kad moterys puls ir raudos, o vyrai prisieks kardais. O gal tą vargšą revoliucionierių tiesiog pakars ant denio. Ir niekas net vardo neprisimins. Tavo pareiga pasirūpint, kad jis nešnekėtų per daug. Tokių idealistų pilni rūsiai. Nesistenk per daug tausoti šio gyvybės.
- Nesistengsiu.



- Jie mus seka, - burbtelėjo Tomas, vis gręžiodamasis atgal.
- Aha.
- Bus bėdų. Sakiau jau anąkart? Sakiau. O dabar tai tikrai kvepia bėdomis. Arba peiliu į pašonę. Beje, - Tomas pritildė balsą iki šnabždesio, - iš kur tu ištraukei kad kažką išgelbėjom ten ant kalvos? Aš tik savo sėdimosios žiūrėjau.
- Šiaip. Sugalvojau.
- Sugalvojo jis.
Adamas užsitraukė šiaudinę kepurę ant akių, kurią gavo mainais už kelius variokus ir pusiau gulomis įsitaisė tarp akmenų. Saulė kilo vis aukščiau, įšildydama vandenį ir dumblius, kuriuose kapstėsi žuvėdros. Lengvai padūmavęs horizontas pranašavo dar šiltesnį vakarą.
- O, Digis.
- A? - Adamas kilstelėjo skrybėlę.
Šiek tiek  šleivodamas smėliu artėjo vaikinukas, apglėbęs uždengtą pintinę. Pamatęs į jį spoksančius vyrus stabtelėjo, nerangiai palingavo, apsidairė. Ir tik po mostelėjimo priėjo artyn ir nusibraukęs ištryškusį prakaitą padėjo pintinę ant smėlio.
- Čianmotuš, - išpyškino vienu ypu.
- Ką ką?
Vaikinas giliai įkvėpė, užsimerkė ir kur kas lėčiau pakartojo:
- Čia nuo Motušės.
- Kurios? - kandžiai paklausė Adamas, prisitraukdamas pintinę.
- Na mano motušės.
Po languota skepeta vis dar garavo šiltos bandelės su tarp jų įspraustu užkimštu ąsočiu
- Taigi sakei kad visas šis reikalas – didžiulė klaida, - kandžiai tarstelėjo Adamas, stebėdamas kaip Tomas godžiai kemša kepinius.
- Kas buvo pražuvo. Reikalas gal ir sumautas, bet Motušė, turiu pripažint, moteriškė tikrai nebloga. Ūkiška.
- Čia ne ta, čia jo. Motina.
- Ai, koks skirtumas.
Digis vis mindžiukavo nuo kojos ant kojos, o veide švietė klausimas, kurio jis niekaip  nedrįso ištart.
- Sėsk gi, ko čia kaip višta.
Sudvejojęs vos akimirką, vaikinas klestelėjo į priešais vyrus ir nudelbė akis.
- O jūs... princesę matėt kada nors?
Tomas užsivertė ąsotį ir nusisuko. Adamas įdėmiai nužvelgė raudonuojantį vaikino veidą. Nereikėjo ir klausti, norint suvokti kad pastarasis buvo tiesiog apsėstas mintimis apie rūmus, princeses ir jų gelbėjimą nuo įsivaizduojamų pavojų. Galbūt net regėjęs vieną kitą iliustraciją veikalų, taip populiarių tarp bręstančio jaunimo-  apie garbę, pavojus ir tikrą meilę.
- Teko kartelį, - atsargiai atsakė Adamas.
- Kokia ji?
Digis šokte pašoko ir pasislinko arčiau vyro.
- Manau kad graži.
- Manot?
- Teisinga, - Adamas įgnoravo klausimą, - galbūt kiek akiplėšiška, karšto kraujo...
- Mausto jis tave, - Tomas susilašino paskutinį lašelį ir įmurkdė tuščią ąsotį gilyn į smėlį, - princesės jis ir akyse nematęs. O jei ir matė, tą pačią iš paveiksliukų. Sakau tau, vyruti. Nesuk galvos. Visos princesės aikštingos, ūmios ir labai nesukalbamos. Vat jei paklaustum manęs ką galiu papasakot apie princesių tarnaites – ten jau kitas reikalas. Tinkama pora tokiam jaunikaičiui...
Tomas vos pastebimu linktelėjimu atsakė į Adamo dėkingą žvilgsnį ir įniko pasakoti apie Žiuzelę, stambios dvarininkės vyriausiąją tarnaitę, kaip paritus, taip pastačius, tačiau šauniausią mergą visoje apylinkėje, o gal net ir už jos ribų.
O saulė, pasiekusi aukščiausią tašką, dar karščiau įniko kaitinti jūrą ir smėlį, sklaidydama besitvenkiančius debesų draiskalus.
2016-03-13 20:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-27 15:28
Meškiukas
Tada neužbaigiau, nes istorija visai ne taip pasisuko, o kai peržiūrėjau, pamačiau kad yra detalių, kurias būtina keisti:) darbo ne tiek daug, tik laiko vis trūksta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-26 12:58
Galaxy
Žinai , Meškiukai, iš pradžių labai apsidžiaugiau radusi Laikrodžio antraštę, bet dabar net nežinau ar perrašytos dalys kuo geresnės? Gal pačiam autoriui tas skirtumas ir akivaizdesnis, nes įdėta (turbūt) daug darbo į perrašynėjimą, perskaitynėjimą ir pergalvojimą, bet aš verčiau skaityčiau istorijos tęsinį.  Čia tik toks paburbėjimas, o šiaip kaip "pradedančiajam grafomanui" kuriuo ūmiai pasijutai (žiūr. Mešk komentarą po Id.), visai neblogai ;))) šiaip labai smagu matyto tave grįžusį su šiuo darbu ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-14 18:07
Meškiukas
Nu ne, dalys pilnai perrašomos. Gal kai kurios pastraipos ir paliekamos, bet tik tiek.
Dėl klaidų jau nebežinau ką ir bedaryt. Rodos ir išgaudau, ir peržiūriu, o vis baksnoji kad pilna :/ reikia keist tarpinę tarp kompo ir kėdės
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-14 13:42
Aurimaz
Žioplos klaidos vis dar lieka. Meški, tu čia retsykiais ne senąsias dalis meti be jokios peržiūros?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą