...

Pameni, tąsyk mes,
ilgų nuotolių stebėtojai, žinotojai,
kalbėjomės apie požymių pasekmes,
laikančias šiapus ceitnoto, jei
tik iš anksto
nebūni pasirengęs karčiai
tiesai, kuri išsilanksto
kaip karščiai.
Pameni, kaip susivėlę, vos
išsiblaivę, mes, prieblandų veislės,
disonansų vėliavos,
laukėm, kol mums išplaukti laivais leis.
Pameni, ar, ak, pameni
taip visiems tikusį, kaip kriauklę ūžiantį
mūsų akmenį,
skirtą dėtis į užantį.
Ar nors kartais, nors retkarčiais atsimeni
tai, ką, sakėm, dėl ateities pamiršim,
kai buvom klestinti juokavimų įmonė,
vietoj bičių prekiavusi širšėm.
Tad ir siūlau nuo dabar pradėti pamiršt tai.
Daryti tą patį, bet nebūtinai geriau nei
paprastai, kai atsipalaiduoja pirštai,
o jų antspaudai teka srauniai, 
nes maži nusikaltimai vienija
labiau nei didžios pergalės, kartu paėmus,
kai pasieniečiai atminčių pasienyje 
sulaikys kaltės erdvėje mus.