Suvokimas griūnant miestams

Štai tavo miesto griuvėsiai
sningant baltam rūkui
žmogus statė
žmogus ir nugriovė
nuskynė nelyg prinokusį vaisių
kulnu sutrypė
kiek laiko klaidžiojai nuobodžiaudamas ir žiovaudamas
prie pokerio stalo
azato žvilgsniuose
žinojai kiekvieną kiemą
kiekvieną šuns būdą
kurią geriau aplenkti
pažinojai kiekvieną praeivį
alėjas parkus
paminklus su niekada nevystančiom gėlėm
kiekvieną aludę
ir sūdytą žuvį iš po prekystalio
visa tai pamilai
kaip vaikas mamos krūtį
žindai jaunystės siautulį
o dabar stovi ant pačio aukščiausio kalno
nuo kurio atsiveria
atmintyje likęs miesto siluetas
ir nejauti širdgėlos
nes suvokiai
kad visa kas brangiausia
yra tavyje žmogau.