Niekada nepabusi

Į tavo tylą
kol tavyje miega namai
įsėlinu
ant grindų pažirę laiškai
lyg juos kasdiena skaitytum
išblukusiom raidėm
save paleidi į laisvę
į šiluma atvertą tylą
kol niekas nemato
plauki
į prieglobsčio krantus
tarp saulėje banguojančių žolynų
išsitiesi
kregždės prieš lietų pažeme sklando
kartu ir jaunystė
supintom kasom šnara
ant perdžiūvusio šieno
vėjas pūsteli
senamiesčio skersgatviais
pro tavo pravertas duris
aš issisklaidau
paskęstu raidėmis.