Po lašą. Po mažą taškelį, Atsargiai varvu nuo šakos. Bijodamas smūgio kristalų, Maldauju lengvumo globos, Slystu nuo lemtingo kraštelio Ir švelniai glundu prie dirvos. Man gera. Beprotiškai gera, Štai taip Tau pavasarį duot.
Aš jums nurodžiau dviprasmiškai ir absurdiškai skambančią eilutę, o ar ir toliau ją taip paliksite tai jau jūsų reikalas, man teksto analizqvimo nereikia :)