Laiškai Zofijai (Post mortem)

Na štai, brangioji, aš jau ir vietoje, tai yra danguje. Kelionė nebuvo varginanti, kaip tikėjausi, galima sakyti, nieko net nepajutau. Nepasakosiu, kaip čia ir kas, tai nepriimtina pagal nerašytas taisykles, kurios sako būk diskretiškas.

Tad kalbėsiu daugiau apie žemiškus, nei dangiškus reikalus. Pirmiausia turiu pasidžiaugti, kad netapau šeštuoju, kritusiu nuo pandeminio gripo  Lietuvoje, ko ypač baiminausi. Lyg nujausdamas visomis dar likusiomis sveikomis ląstelėmis priešinausi lemčiai ir tokiu būdu atitolinau savo baigtį keliomis valandomis, o per tą laiką, kaip vėliau, tai yra jau čia, dangiškoje kanceliarijoje, sužinojau, nusibaigė kitas labai mielas ir malonus pilietis, užleidęs man tokį mėgstamą skaičių septyni. Amžinai jam lieku skolingas. Iš viso liga pasiglemžė desėtką statistinių vienetų, ačiū ir už tai, nes galėjo būti dar daugiau.

Galiu šiek tiek nediskretiškai išduoti, kad internetas čia - oi koks šviesolaidinis, nepalyginsi su žemiškuoju, ir jo pagalba sužinojau, kad nusprendei balzamuoti mano kūną ir eksponuoti bute mauzoliejuje, kaip Leniną. Susidomėjimas, matau, didžiulis, ir žmonės nenustoja plūsti į mūsų devynaukštį. Nežinau, kaip tau pavyko gauti visus suderinimus ir leidimus, taip pat gyventojų pritarimą (įsivaizduoju jų nuostabą, sužinojus, kad gyveno šalia įžymybės, nors, iš tikrųjų, jie ir tebegyvena), bet  galų gale iš viso šito galima ir neblogai uždirbti, pasitelkus gerą vadybą ir ėmus platinti bilietus. Tad neleisk visokiem pašlemėkam dykai gėrėtis mano vaizdu, kuris,  kaip skaičiau komentaruose, yra kur kas geresnis, nei gyvo.

Iš tiesų keista, kad susidomėjimas manimi ir mano darbais atsirado tik man mirus, kita vertus, tai tik patvirtina seną tiesą, kad pranašu savam krašte nebūsi.

Tai tuomi ir baigiu mūsų susirašinėjimą, kurį taipogi gali pelningai parduoti, tik, aišku, neskubėk, žiūrėk, kas daugiau pasiūlys.

Tavo Makalojus