Andaisiais metais tai nutiko Girulių kaime, kurs pamario vėjų į kalną genamam pušyne įsispraudęs tarp Baltijos jūros, Kalotės ežero ir geležinkelio.
Į kaime naujai pastatytą gatvę susikraustėm maždaug to pat amžiaus šeimynos, tad netruko užsigyventi visai jaukūs santykiai tarp daugumos kaimynų.
Niekas per daug ir nenustebo, kai vieną dieną visi į telefonus gavom pranešimus nuo bendrijos Pirmininkės, kad kaime bus švenčiamos Užgavėnės.
Tas bendras įvairių švenčių ir progų paminėjimas kažkaip savaime susirutuliojo apie mūsų pačių pastatytą tinklinio aikštelę - dar pirmais mums visiems metais Giruliuose. Ta sporto aikštelė iš karto tapo kaimo centru. Dienomis joje dūzgia vaikai, o vasaros vakarais po darbų kaimo vyrai pabaksnojam tinklinį, po to pasiliekam prie pikniko stalų reikalus aptarti - su alaus skarbute vienoj rankoj, o kita vis apie blauzdas uodus paplekšnojant. Jau daug metų taip...
Didžiule blaivybe mūsų neapkaltinsi, bet labai girtų tikrai nebūna. Ilgainiui ir žmonos tiems tyliems pavakarojimams ėmė prisijungti, o paskui kaip ir tradicija atsirado visiems kartu įvairias šventes paminėti. Na, žinai, kaip yra, pripranta žmonės vienas prie kito - čia tau ir Joninės, Žolinės, Kalėdos, Užgavėnės, gimtadieniai... Kai tų oficialių progų pritrūkstam, tai šiaip kartu savaitgaliais kokią ungurienę sutaisom, visokių mėsų iškepam, po talkų pasėdim... Pagal dokumentus esam bendrija, bet šiaip gal bendruomenė labiau. Vadink tą kaimynystę kaip nori, bet jei neduokdiev namas užsidegtų - juk pas kaimyną pagalbos pultum, ar ne, juk ne broliui skambintum?
Na, kiek nukrypau į šalį, bet ką noriu tau pasakyti - tu patikėk, Užgavėnės yra ypatinga šventė, joms pasiruošti reikia. Čia tau ne eilinis suneštinis balius prie laužo. Užgavėnėms būtinai reikia šiaudinę Morę turėti. Sako, protingi iš svetimų klaidų mokosi, na o mums gavosi tai, kas gavosi. Nori būt prie tų protingesnių - tai paklausyk, kas tada mums nutiko.
Užgavėnės, kaip jau sakiau - ne juokai. Nešvęsi - bėdų visus metus neatsiginsi. Kaip ir dauguma girulietiškų švenčių, tos mūsų pirmosios Užgavėnės įvyko kaip suneštinis balius. Mes, kaimo vyrai, iš anksto sustatėm stalus, iš miško parvilkom keletą vėjovartų ir suramstėm didžiulį laužą. Ant vieno iš šešių stalų įrengėm turistinį dujinį virykliuką karšto vyno kondicijai laikyti, o ant mangalo su žarijom užvožėm didžiulio špižinio katilo (jau sakiau apie ungurienę) dangtį - mūsų geresniųjų puselių suneštiems blynams šildyti.
Kad tik orai nepavestų ir vakaro nesugadintų. Sniego dar yra, nuo smulkaus minuso laužas apgins, bet jei pajūrį šiuo metų laiku vis dažniau plakanti šlapdriba prasidės - šventė baigsis, taip rimčiau ir neįsilingavus. Žinojai, kad mūsų protėviams pagonims blynas buvo saulės simbolis? Juokavom, kad blyno galia reikia tikėti - blynas darganą šalin nuvys ir jokia šlapdriba šventės mums nesuardys. Taip ir buvo.
Vakarop suliepsnojo laužas ir žmonės ėmė rinktis. Vaišės netruko uždengti stalus, žinoma, kad vakaras netruko įsilinguoti. Rimtoji dalis mums neprailgo - deramai paminėjom pagonybės ir krikščionybės vienybę šiam dangaus kalendoriaus taške, aptarėm svarbios datos prasmę, kas kokius prisiminėm prietarus, burtus, orų spėjimus... Tos pusiau rimtos ir pusiau intelektu puoštos vakarėlio dalys tuo ir smagios, kad netrunka pasibaigti.
Na, ką pamiršau tau dar paminėti - tai kad labai džiaugėmės mūsų moterų išmone. Žinai, susitarę buvo - vietoj Užgavėnių kaukių pasidarė tokius įdomesnius, šiek tiek Morės stiliaus makijažus. Krykštavo jos ir džiaugėsi mūsų dėmesiu improvizuotuose šokiuose, bet niekas nenujautėm, koks veiksmo vingis laukia.
Šiandien nebesvarbu, kas, vakarui link pabaigos besirutuliojant, pasakė:
„Palaukit, taigi reikia dar kažkokią bobą sudegint! „
Tuo metu mums, kaimo kanapiniams, visos morės jau labai gražios buvo. Nuovokesnės ir bailesnės apsidairė ir, nei šiaudinės, nei iš bėdos guminės netoliese nepamatę, ėmė bėgti, bet buvo sugaudytos.
Sekdami lietuvių pagonišką ritualą, jas ėmėm už rankų ir kojų, ir tada jos buvo pamojuojamos virš laužo žarijų. Magiškąją Užgavėnių naktį pagoniškas Girulių laužo dūmas iš jų, mūsų brangiausių, išvarė visus pasiutimus ir į naują pavasarį jos turėjo įskrieti ženkliai smagesnės. Matėsi, kad ir joms šis prietaras tinka, nes bandančių bėgti neliko. Mums net klausti nebereikėjo, kurią čia dar pamojuoti...
Ritualas vyko linksmai ir tvarkingai, kol Pirmininkė nepareiškė, kad ją būtina mojuoti ne užpakaliniu fasadu į žarijas kaip visas, o priekiu. Negi ginčysies - kaip sakė, taip ir paėmėm už rankų kojų.
Kas ten dabar žino, gal ji kokių įdomesnių planų tam pavasariui turėjo, na bet kaip panelei patogiau...
Bemojuojant, ji užsidegė. Padėjom šalia laužo, atvertėm pilvu į viršų ir užgesinom greitai, bet aplink jau tvyrojo tokia svilėsių smarvė. Esi vaikystėj matęs, kaip kaime kiaulę svilina? Va, va - tas kvapas. Pirmininkei nusvilo antakiai ir kailinukų priekis. Na, pasijuokėm visi, bet nieko ten daugiau nebuvo. Sakau tau, jokių traumų, pykčių, jokių nuotaikos lūžių nebuvo. Su jumoru kaime viskas gerai. Antakiai moterims ne problema - jos gi pinigus moka, kad išpešiotų...
Tai va, jei tau vėl mieste kas nors sakys, kad Giruliuose, tame naujam kvartale ant kalno žmogų sudegino, bet reikalą paskui užglaistė - tai žinok, kad čia gryniausi bobų pletkai ir pavyduolių paistalai. Ar maža, kas ką pliurpia. Niekas nieko pas mus nesudegino!
Na, gerai, vėl į pievas nuklydau - ką norėjau tau pasakyti - Užgavėnėms būtinai reikia šiaudinę Morę turėti.
Juk maža kas...