Sevitas (14 dalis)

Kraujas


Sakoma, jog šypsenos yra užkrečiančios. Kažkas jums nuoširdžiai nusišypso ir nė pats nepajaučiate, kaip nuotaika pakyla, veido raumenys įsitempia ir jūs jau rodote dantis pamiršęs, jog šių dar nevalėte po paskutinio valgio.
Virš manęs palinkusiame veide įrėžta šypsena kažkodėl nekėlė jokių malonių jausmų. Galbūt aš dar nebuvau užmiršęs trijų lėtai pūvančių lavonų šalia įėjimo į šio keistuolio urvą, o gal jo šypsena atrodė tiesiog per plati tame siaurame veide, ar visiškai nesutampanti su skvarbiu, nemaloniu žvilgsniu?..
Šiaip ar taip, šis veidas atrodė labiau tinkantis šizofrenija persirgusio dailininko paveikslui, nei realiam pasauliui. Smakras ir nosis atrodė pernelyg atsikišę tame siaurame veide, kaip ir virš akių stogelį suformavusi kakta. Antakiai ir smulki barzdelė atrodė vienodai išsišėrę, o ant galvos nebeaugo nė vienas plaukas. Užtai ten pūpsojo juoda, apvali karpa. Padaro akys buvo giliai sulindusios į kaukolę ir pasislėpusios kaktos suformuotame šešėlyje, neleisdamos įžiūrėti spalvos. Tik silpnai spingsojo dviem intensyviais žiburėliais.
Ir žinoma, jau minėta plati šypsena. Atrodė, jog šis tipas galėtų be jokių pastangų išlaikyti tokią kiaurą parą ir netgi užmigti besišypsodamas. 
- Paliveras, - pratarė jis. Balsas skambėjo beveik maloniai – net šiurpai per nugarą nulėkė.
- Ką?.. - sumirksėjau.
- Mano vardas. Paliveras Bateta. Tavo?
- Aa... am... Erikas, - atsakiau.
Urvo gale kažkas subruzdėjo.
- Erikai? - išgirdau tylų Agielės balsą. - Erikai!
- O! Viena didelė šeima, - pažvelgė į tą pusę Paliveras, tada vėl įsispoksojo į mane. Ištiesė ranką. - Leisk, padėsiu tau atsistoti... Erikai.
Pamaniau, jog jis ištiesė ranką tik tam, kad paskutinę akimirką sugniaužtų kumštį ir vienu smūgiu vėl paguldytų mane atgal į purvą. Tokiu veidu paprasčiausiai buvo sunku pasitikėti. Norėjau pasiridenti į šalį ir atsistoti pats, tačiau lygiai taip pat nenorėjau suteikti šiam tipui progos įsižeisti ir galbūt nutrūkti nuo paskutinio siūlo, laikančio jį sveiko proto rėmuose.
Ištiesiau ranką ir jis tvirtai nutvėrė ją, traukdamas mane į viršų. Po akimirkos jau buvau stačias ir žengiau pusę žingsnio atgal, valydamasis rūbus. Jis nepajudėjo iš vietos.
- Tu nepanašus į karį ar į darbininką, - pratarė Bateta. - Tavo rankos nėra laikiusios ginklo. Burtininkas? Koks kraujas teka tavo gyslomis? Selėjos? Višnos? Gal Serefės?..

Ar aš buvau burtininkas? Teoriškai – taip, buvau. Turėjau visas būtinas kerėjimo priemones ir galėjau tai įrodyti. Problema buvo ta, jog nežinojau, kuris atsakymas šiuo atveju labiau „teisingas“. Ką šis beprotis buvo pasiryžęs ilgiau palikti gyvą? Burtininką ar paprastą Sitro imperijos pilietį? Jau buvo pasklidę gandai, jog šiuose miškuose pradingo du ar trys burtininkai – panašiai tiek pat, kiek lavonų trūnijo mediniame narve.
Kita vertus...
- Aš žinau, kaip išburti š... šviesą, - atsargiai ištariau, stengdamasis labiau žiūrėti į žemę, nei į jo veidą. Tegu galvoja, jog esu paprastas kvailelis. - Selėja yra mano deivė...
Daeva veikiausiai prisipažino esanti burtininkė. Tokiu atveju man neliko nieko kito, kaip sekti jos pavyzdžiu.
- Ak, Selėja! - Paliveras nusišypsojo DAR plačiau ir aš nejučia nusistebėjau, kaip tai iš viso įmanoma. Veidas turėjo skilti pusiau. - Mudu turime daug ką bendro, Erikai. Mano deivė irgi vadinasi tuo pačiu vardu, koks sutapimas!.. Melrikai!
Melrikas? Selėja aukštielninka! Jis buvo tikras milžinas, apsireiškęs man iš kairės. Tik dabar pajutau, jog šiame urve žmonių kur kas daugiau, nei vien Agielė ir Bateta. Galinė siena buvo atitverta storomis, medinėmis grotomis, už kurių sėdėjo visi sučiupti belaisviai. Dešinėje, visai šalia grotų buvo įrengtas suolas, ant kurio buvo patogiai įsikūręs sargybinis su ietimi rankose. Kitoje urvo pusėje stovėjo dar vienas suolas. Tikriausiai Melrikas ten ir tūnojo, kol Paliveras jo nepakvietė. Mano didžiam palengvėjimui, milžino veidas atrodė daugmaž normalus. Jis tenorėjo mane užmušti ir aš tai supratau iš karto.
- Palydėk mūsų... Eriką pas jo šeimą, - pasiūlė besišypsantis urvo šeimininkas. - Nepamiršk surišti jo rankų ir uždengti akių.
Ačiū Deivei, jie kol kas neketino manęs nudobti!
Mintyse skubiai atlikau patikrinimą – į kojinę įkištas radaras vis dar veikė, rodydamas padėtį stovykloje. Mano didžiam nusivylimui, miške vis dar neišvydau jokio į pagalbą skubančio pastiprinimo. Kiti du kristalai saugiai tebesiglaudė mano rankovėje ir aš jau kūriau planus, kaip juos kuo efektyviau panaudosiu urve su vos trimis priešais. Regis, likę plėšikai neskubėjo čionai veržtis. Gal prisibijojo Palivero Batetos? Aš ir pats jo vengčiau it ugnies, jei tik būtų proga...
- Melrikai, - vėl pašaukė sargybinį Plačioji Šypsenėlė, pusiau nusisukęs į urvo angą. - Mūsų jaunojo draugo akys labai skiriasi nuo kitų belaisvių, nemanai?
Aš jau stovėjau atvestas prie grotų ir milžinas ruošė virvę, ketindamas surišti man rankas. Jis bukai pažvelgė į savo viršininką, nesuprasdamas klausimo.
- Jis atrodo protingesnis, nei stengiasi parodyti, nemanai? - grįžtelėjo į mudu Bateta. - Dėl viso pikto iškraustyk jo kišenes. Pažiūrėkime, ką įdomaus surasime. Nepamiršk numauti batų... ir galbūt švarką nuvilk. Nemanau, kad jis labai prieštaraus.

Prakeikimas. Bateta pats buvo nepėsčias. Žinoma, aš tikėjausi, jog anksčiau ar vėliau mane kas nors būtinai iškratys, tačiau išsišiepęs šėtonas pernelyg lengvai perkando mano vaidybą. Atsargiai išriečiau riešą atpalaiduodamas rankovę ir pajutau, kaip mano amuletai pajuda žemyn, į delną. Kas toliau? Galėjau švystelėti vėrinį pro grotas į kamerą, tačiau nebuvau tikras, ar tokio triuko nepastebės kitas sargybinis, kuris šiuo metu spoksojo tiesiai į mane. Raksio kristalas buvo visos mano magijos pagrindas. Jei Bateta jį atims, tuomet man tikrai galas.
- Batai! - urgztelėjo Melrikas ir po akimirkos pasijutau besėdįs ant žemės, parblokštas nekantraus niukso. Kaustytu batu primygęs liemenį, jis nutvėrė mano koją ir numovė vieną batą. Tada čiupo kitą.
Pasirodo, grindys po manimi nebuvo kietas akmuo. Tai buvo purvynė, greičiausiai sunešta vidun per ilgą laiką. Vos tik ją pajutau po savo delnais, daug negalvodamas sugrūdau vėrinį ir pamėginau dar apkasti pirštais, kad per daug nesimatytų.
Antras batas nuskriejo į sieną ir Melrikas be jokių ceremonijų pastatė mane stačią.
- Palauk... - pralemenau.
Mano klaida. Jo kumštis įvažiavo į paširdžius ir aš susiriečiau iš skausmo perpus, paskutinę akimirką šiaip ne taip atplėšdamas akis. Palauk, galbūt ir ne tokia jau baisi klaida. Susirietęs perpus aiškiai mačiau, kur kristalo kamputis kyšojo iš purvynės, kartu su odinio raiščio galu. Jau norėjau brūkštelėti pėda, kad paslėpčiau jį visai, tačiau susilaikiau. Įžiūrėti tokį galėjo tik tas, kuris žinojo ko ieškoti. Be to, man pačiam kažkaip reikės jį susigrąžinti, kai pasitaikys proga.
Apie mano dabar jau purvinas kojines Melrikas veikiausiai turėjo tą pačią nuomonę, kaip ir aš apie jo. Paliko ramybėje. Švarką tuo tarpu nuvilko be ceremonijų, išversdamas kišenes. Užrašų knygelė ir rašymo reikmenys pabiro ant žemės. Visa laimė, jog gerokai į šalį nuo pusiau užkasto vėrinio.
- Tai jau įdomu, - prisiartino Paliveras Plačioji Šypsenėlė. Jo akys lazerio tikslumu taikėsi į knygelės viršelio odą. Pakėlęs nuo žemės, jis atvertė kelis puslapius ir... nieko nenutiko. Nė vienos sumautos grimasos, kokią būtų parodęs žmogus, neįskaitęs mano rašto.
- Kokia čia kalba? - žvilgtelėjo į mane.
- Lietuvių, - atsakiau sąžiningai. Jokio tikslo meluoti.
- Niekada negirdėjau apie tokią, - šypsojosi jis.
- Mano tautą sunaikino laukinės gentys, - trūktelėjau pečiais. - Vos kelios šeimos išliko. Daeva mane priglaudė, o visa kita... istorija.
- Labai liūdna istorija, - linktelėjo jis. Jei ne ta prakeikta šypsena, gal net būčiau patikėjęs, jog jis tikrai nuliūdo. - Kas čia parašyta?
- Tai mano dienoraštis, - suspėjau ištarti. Melrikas apsuko mane ir ėmė tapšnoti apie juosmenį. Diržas buvo išvertas iš kelnių, pinigų kapšas nukeliavo į Palivero Batetos rankas. Jis vis dar nenuleido akių nuo knygelės puslapių. Mano laimei, ten nebuvo jokių schemų ar vaizdinių – grynas tekstas. Antraip Bateta greičiausiai būtų suabejojęs.
- Tai labai trumpas dienoraštis, - vis tiek suabejojo jis.
- Taip... Kitas aštuonias knygeles palikau namie, ant lentynos, - pasakiau.
Melrikas patikrino mano kelnių kišenes. Neradęs ten nieko vertingo visiškai nenuliūdo ir ėmė graibyti marškinius. Labai tikėjausi, jog jam patinka TIK merginos. Nors, turint galvoje mano ir Agielės magišką ryšį, vargu ar buvo koks nors skirtumas. Jei šitos beždžionės sugalvos ją išprievartauti, pajusiu viską taip, tarsi dulkintų mane. Bent jau psichologiškai.
- Ir koks tiksliai yra tavo darbas, Erikai? - tebetardė mane Bateta. Jis išpylė pinigų kapšo turinį tarp knygelės puslapių ir pirštu pakapstė monetas. Ištraukęs vienintelį likusį kristalą kilstelėjo jį prie akių ir pasisuko į šviesos pusę. Mano laimei, šis buvo tuščias ir dar neregėjęs jokios magijos.
- Aš dar tik mokausi, - vėlgi teisybė. Koks tikslas meluoti? - Šeimininkė nori, kad išmokčiau kristalų magijos. Ir... aš darau viską, ką daro paprasti tarnai?..
- Įdomu, - sumykė Bateta. Melrikas baigė mane tapšnoti ir griebėsi virvės. Aš vėl buvau parverstas ant žemės ir jis ėmė rišti mano rankas. Milžinas jėgos tikrai negailėjo. Turėjau blogą nuojautą, kad maždaug po valandos kraujas mano rankomis liausis tekėjęs visai. Ir pastiprinimo dar nebuvo matyti. Blogai, blogai, blogai...
- Ir ką tu gali man papasakoti apie kristalų magiją? - Paliveras Plačioji Šypsenėlė liovėsi tyrinėjęs kristalą, įsimetė jį į kišenę ir atsisuko į mane. Pinigai ir knygelė nukeliavo ant žemo staliuko, stovinčio šalia vienišo, nuskelto stalagmito.
- Na... aš žinau, kaip išvalyti kristalus nuo magijos, - susimąsčiau. - Dar žinau, kaip užburti juos, kad šviestų... ak, ir dar žinau, kaip juos reikia įkrauti!.. Kah!..
Paskutinis šūktelėjimas buvo skirtas Melrikui, kuris per daug užveržė būsimą mazgą.
- Dar? - ragino mane kalbėti urvo šeimininkas.
- A... negaliu daugiau sugalvoti, - pamėginau trūktelėti pečiais. Neišėjo.
- Mm... aišku, - pakreipė galvą Bateta, lyg koks apuokas. Jo šypsena mane jau varė iš proto. - Uždaryk jį, Melrikai. Susipažinsime su jaunuoju Eriku daug vėliau, kai ateis laikas.
Žemas urgztelėjimas vietoje teigiamo atsakymo. Kameros duris vietoje laikė tik du masyvūs skląsčiai. Jokių spynų. Antra vertus, jei šitos beždžionės kiekvieną kartą rišo belaisvių rankas, jokių spynų ir nereikėjo. Abu sargybiniai buvo ginkluoti ietimis. Menkiausias sujudimas – ir visi belaisviai galėjo būti nesunkiai nudurti pro tarpus tarp grotų.
Žengiau pro duris ir tuojau pat apsidairiau Agielės. Ji sėdėjo susigūžusi prie sienos, surištomis rankomis ir netgi užrištomis akimis. Vos pažinau ją.
- Melrikai, - švelniai kreipėsi į milžiną Bateta. - Ar nieko nepamiršai?
Urgzt? Milžinas pasikasė pakaušį ir vėl trūktelėjo mane atgal į fakelų šviesą. Dusyk apsuko, ieškodamas prie ko prisikabinti.
- Akių raištis, Melrikai, - atsiduso Plačioji Šypsenėlė.
Urgzt. Milžinas paliko mane stovėti ir nutrepsėjo prie savo suolo, it koks king kongas. Ėmė raustis šalia stovėjusioje dėžėje.
- Nebėr, - ištarė netrukus.
- Mm? - žvilgtelėjo į jį užsisvajojęs Bateta.
- Raiščių akims. Nebėr.
- Tikrai? Na tada išdurk jam akis, - pasiūlė urvo šeimininkas tuo pačiu švelniu balsu.
- Ei, palaukit! - pasibaidžiau, kai Melrikas iš už diržo išsitraukė durklą. - O ar negalėčiau paprasčiausiai būti uždarytas? Vis tiek mane anksčiau ar vėliau nudėsite! Kam dar akis badyti?
- Tu esi burtininkas, - žvilgtelėjo į mane Bateta. - Burtams svarbiausios yra rankos ir akys, jei dar pats šito nepastebėjai, Erikai. Turėjai pastebėti, ar ne? Kai burtininkas imasi kokio nors burto, jis visada tiesia kurią nors ranką. O kad regėtų taikinį, žiūri į jį akimis. Man tikrai labai gaila, kad tau neliko raiščių.
JAM buvo gaila? Galėjo bent šypseną nutrinti, prakeikta beždžionė...
- Pa... palauk... - suvapėjau, stebėdamas besiartinantį Melriką. Išaugusi baimė trukdė blaiviai galvoti ir aš tegalėjau žiūrėti, kaip durklo ašmenyse žaidžia fakelų šviesa.
- Nelieskite jo akių! - staiga šūktelėjo Agielė kitapus grotų. - Jis tik šviesą temoka išburti, vardan Deivės!
- Ir tai turėtų ką nors pakeisti? - paklausė merginos Bateta. - Su šviesa galima nuveikti labai daug blogų dalykų, mergaite. Be to, jis vis tiek mirs. Koks skirtumas?
Melrikas vienu smūgiu parbloškė mane ant žemės. Surištas rankas skaudžiai nudiegė. Primygęs keliu, viena ranka nutvėrė už kaklo. Iš siaubo užmerkiau akis. Vargu ar būtų pagelbėję - išmėsinėti mane Melrikui veikiausiai buvo vieni niekai.
- Prašau! - beveik klyktelėjo Agielė. - Palikite jo akis! Jis tikrai niekam nieko bloga nedarys, prisiekiu!
- Melrikai, - atsiduso Bateta.
Urgzt?
- Mergaitė pasakė „prašau“. Turbūt tai reiškia, jog vieną akį teks palikti.
Kairę veido pusę nudegino skausmas ir aš išsižiojau, ketindamas surikti, tačiau Melriko letena buvo užspaudusi gerklę. Tegalėjau vargiai cyptelėti. Užtai vietoje manęs skardžiai suklykė Agielė, tarsi pajutusi lygiai tą patį.
Eina šikt kaip skauda! Tačiau daug blogiau nei bet koks skausmas buvo slogus, šiurpą varantis jausmas, jog ką tik netekau vienos akies. Kairė veido pusė „aptemo“ – netgi pro užmerktus vokus akis neberegėjo nė menkiausios šviesos. Vienas kino herojus būtų pajuokavęs – nieko tokio. Liko dar viena!.. Tiktai man visai nesinorėjo juokauti. Ne – aš dabar nuoširdžiai troškau du šio urvo gyventojus nusiųsti į nepažymėtus kapus. Ir dar trisdešimt viršaus nervams nuraminti. Šunys liktų desertui.
Tačiau negalėjau net krustelėti milžino letenose. Kairę veido pusę šlykščiai diegė ir jutau srūvantį kraują. Dešinės akies vis dar nedrįsau atmerkti, nes menkiausias trūktelėjimas kairiu voku kėlė dar daugiau skausmo.
- Tu, prakeiktas šunsnuki! - žviegė mano archonė.
- Melrikai, jeigu mergaitė per dešimt sekundžių neužsičiaups, perverk ietimi jos koją.
Oho – dešimt sekundžių? Šita peraugusi gorila mokėjo skaičiuoti?
Urgzt!
Agielė ūmai nutilo, tik garsiai kvėpavo pro sukąstus dantis.
- Ir jei mūsų brangusis Erikas per daug spoksos savo likusia akimi, tuomet gali išdurti ją ietimi, - nutęsė Bateta. - Mmm... įdomu. Regis, mergaitė sugeba jausti svetimą skausmą. Labai... keista ir miela.
Ranka atleido mano gerklę ir nutvėrusi už pažasties pastatė ant kojų. Vos nenukritau atgal. Regis, prarasta akis bus šiek tiek sutrikdžiusi koordinaciją. Užsikosėjau ir sukandau dantis, užgniauždamas besiveržiančią dejonę.
Melrikas įstūmė mane į kamerą ir užtrenkė duris.
- Erikai... - tyliai pratarė Agielė. Ji manęs negalėjo matyti, tačiau veikiausiai kažką juto. Turbūt ir ji turėjo šeštą pojūtį, suteiktą mudviejų ryšio. Vargiai praplėšiau dešinę akį ir pro ašaras šiaip ne taip įžiūrėjau padėtį kameroje. Apsisukęs susmukau prie sienos, merginos pašonėje. Agielė palinko į mano pusę, veidu nubraukdama petį.
- Atsiprašau, - tyliai sušnabždėjo ji. Iš po odinio akių raiščio tekėjo ašaros. - Atleisk man, Eri...
- Tu man akies neišdūrei, - patraukiau nosimi, atgaudamas balsą. - Be to, liko dar viena. Didelio čia daikto...
Taip, man pavyko pakartoti herojišką frazę, net jei gerokai drebančiu balsu. Ir kad būtų nors kiek palengvėję – nė velnio.
- Aš tave iššaukiau į šį pasaulį, - sumurmėjo ji tyliai. - Esu tavo archonė ir net negaliu tinkamai pasirūpinti tavimi...
- Jei dar nepastebėjai, tavo rankos surištos ir tu negali matyti, - šiaip ne taip išlyginau savo balsą. - Tu negalėjai man padėti, Agi. Ir liaukis verkti, tau netinka prie veido.
- Vaike, o tu dar sugebi juokauti akies netekęs, - sududeno balsas iš šalies. Nolis Krabeda. Jis irgi buvo supančiotas it veršis bei užrištomis akimis. Jokio skirtumo, buvo jis burtininkas ar nebuvo. Bateta nepaliko šansų nė vienam iš mūsų.
- Tau kas nors sakė, jog verkiant išdurtomis akimis kur kas labiau skauda, nei besijuokiant? -  šniurkštelėjau nosimi. Snarglys. Noilis prunkštelėjo neišlaikęs. Agielė vėl pasitrynė skruostu į petį, lyg stengdamasi sugerti skausmą.
Iš dalies tokia šaltų nervų demonstracija gelbėjo ir man pačiam – šiek tiek atvėsinti tuos pačius nervus. Skausmo, žinoma, tai nemalšino. Kiekvienas perverto akies obuolio krustelėjimas buvo  vis nauja agonija. Kai judini vieną akį, paprastai sujuda ir kita – pamėginkite to išvengti, kad gudrūs.
Šviesą tarp grotų ūmai uždengė šešėlis. Išsišiepęs it šėtonas, Bateta spoksojo į mano likusią žlibę.
- Visi užsičiaupiate, arba išpjausiu liežuvius, - saldžiai sumurkė jis, nužvelgdamas kameros gyventojus. Tada vėl sugrįžo prie mano vienintelės akies. Neišpasakytai troškau jį nudobti, tačiau dar nežinojau, kaip. Man beliko nuleisti žvilgsnį į žemę. Netrukus jis atsitraukė ir pradingo, palikdamas tuos pačius du sargybinius abiejuose urvo galuose. Turėjau įtarimą, jog abiems buvo duotas įsakymas nutildyti kiekvieną prabilusį.
Ir vis dėl to – kokį velnią mes čia veikiame? Ko tam bepročiui reikia iš mūsų, jei vis dar laiko gyvus? Regis, jam nebuvo jokio skirtumo, ar mes būsime sužaloti, ar ne. Išpirkoms tokia taktika visiškai netinka. Jei nori gauti savo pinigus, turi išlaikyti belaisvį nepaliestą. Bent jau aš taip daryčiau, jei į galvą šautų beprotiška mintis tuo užsiimti.
Tuo tarpu Paliveras Bateta akivaizdžiai puoselėjo kitas idėjas.

* * *

Paskutiniai chaotiški įvykiai ir vienos akies praradimas mane buvo gerokai išmušę iš pusiausvyros. Net neturėjau laiko atidžiau apsidairyti po olą. Dabar, kai Bateta pasišalino savo reikalais ir abu sargybiniai snūduriavo ant suolų, gavau progą nusiraminti ir ištaisyti šią mažą klaidą.
Anksčiau neatkreipiau dėmesio į patį urvo centrą, kur plėšikai buvo sukrovę daugybę smulkių dėžių su įvairiais daiktais, veikiausiai prisiplėštais iš prajojančių keleivių. Per tris žingsnius nuo grotų iš žemės kyšojo stambus stalagmitas lygiai nuskeltu viršumi. Ant jo stovėjo keistas stiklinis cilindras, pusiau pripildytas kažkokios juodos masės. Iš cilindro vedė kelios pusiau skaidrios, tuščiavidurės gijos, kurių galai buvo surišti ir paslėpti po odiniu dangalu. Šalia stalagmito stovėjo žemas, grubaus darbo stalas, ant kurio ilsėjosi mano užrašų knygelė, pinigai ir tuščias pinigų kapšas.
Pamėginau įžiūrėti, kurioje vietoje buvau užkapstęs savo kristalų vėrinį. Man teko sujudėti ir palenkti galvą į šalis, kad geriau matyčiau pro grotas. Kraujas, regis nustojo tekėjęs, tačiau vos akį perverdavo skausmas, pajusdavau atsinaujinančią drėgmę. Buvo sunku išbūti nesujudinus pažeisto akies obuolio.
- Erikai? - tyliai, beveik be garso sušnabždėjo Agielė. - Ką tu darai?
Dirstelėjau į abu sargybinius. Veikiausiai buvau vienintelis kameroje, kuris tiek daug judino galvą. Mano laimei, abu jautėsi saugūs ir nerūpestingi. Vienas iš dviejų netgi snūduriavo. Palinkau prie Agielės ausies:
- Tiesiog dairausi. Tu iš tiesų dabar negali naudoti magijos?
- Aš beveik nebejaučiu savo rankų, - atsiduso ji nervingai.
- Argi tavo magija keliauja ne pro saulės rezginį krūtinėje?
- Taip, bet... mes visados mokėmės valdyti ją pro savo rankas. Taip visi daro. Krūtinė sužadina, akys nusitaiko, rankos valdo, - šnabždėjo ji.
Rimtai? Kaži kodėl per pamokas tokių dalykų niekada negirdėjau? Gal čia kokie nors pradmenų pradmenys?
- Kokie šansai, kad tu suvaldytum savo magiją be akių ir be rankų? - paklausiau.
- Tai... aš nežinau, - ji sušnabždėjo kur kas garsiau nei iki šiol ir tuojau pat prikando lūpą sunerimusi. Dirstelėjau į nemiegantį sargybinį. Jis žiūrėjo kažkur į urvo angos pusę, o jo riebaluoti plaukai buvo užkritę ant ausų. Gal net sulindę į ausis. Nuoširdžiai vyliausi, jog ausų sieros jis nelietė mažiausiai... nuo gimimo. Man būtų didelis privalumas.
- Viskas gerai. Tęsk.
- Erikai, net jei aš pamėginčiau tokį triuką, man reikia mažų mažiausiai matyti taikinį, - pasakė ji.
Merginos veidas ilsėjosi ant mano dešinio peties ir aš mačiau odinį raištį, gerokai įsirėžusį į jos plaukus.
- Galėčiau jį nuimti dantimis...
- Erikai, jeigu jie pamatys, man iš karto galas, - sudrebėjo ji. - Ir tau taip pat.
- Žinai, vienas iš sargybinių dabar miega. Jei tau pavyktų suduoti stiprų magišką smūgį į nemiegančio galvą ir po to...
Mano šnabždesį nutraukė tylūs žingsniai, pasigirdę angos pusėje. Skubiai atsitiesiau ir atpažinau sugrįžusį Plėšiką Plačiąją Šypsenėlę. Jis pačiu pirmiausiu reikalu žengė prie grotų ir iš eilės nužvelgė kiekvieną kameros gyventoją. Šį kartą pasitikau jį užmerkęs abi akis. Nenorėjau vėl veltis į beviltišką dialogą.
- Melrikai, - lėtai pratarė Bateta. Atsargiai pramerkiau akį. Milžinas kilstelėjo veidą. - Palpis jau bus sugrįžęs iš medžioklės. Pakviesk jį čionai ir eik, pailsėk, pamiegok.
Urgzt. Milžinas pasiėmė ietį ir netrukus išėjo iš urvo. Girdėjau, kaip šūktelėjo kažką vardu. Jo balsą užgožė kiti balsai, urvo gilumoje susiliejantys į vientisą murmėjimą.
- Toba, kelkis! - kur kas garsiau paliepė urvo šeimininkas. Antrasis sargybinis krūptelėjo, pramerkė akis ir be jokios kaltės dėbtelėjo į Batetą. - Užsiimsime reikalais, Toba. Nemiegok. Tuoj ateis Palpis ir ištrauksite man vieną belaisvį. Šį kartą turime pakankamai, ilgam užteks...
Jis atsiraitė rankoves ir priėjo prie keistojo cilindro su juodu skysčiu viduje. Nutraukęs nuo vamzdelių galų odinį dangalą, kilstelėjo į šviesą keistus, adatas primenančius metalinius antgalius. Galbūt tai ir buvo adatos – ypač stambios ir vargu ar sterilios tokiame prišnerkštame urve. Mane ėmė kutenti labai negera nuojauta. Skystis cilindro viduje galėjo būti kraujas. Kam šitam puspročiui galėjo prireikti mažiausiai septynių litrų kraujo? Ir kieno tai buvo kraujas? Trijų lavonų, pūvančių mediniame narve?
Bateta taip pat iš kažkur ištraukė stambią knygą, atsivertė ją ir dabar mąsliai trynė smakrą, peržiūrinėdamas užrašus.
Į urvą nusileido dar vienas plėšikas. Šis buvo Melriko absoliuti priešingybė – žemesnis netgi už vidutinio ūgio Tobą (ar koks ten buvo jo vardas) ir gerokai liesesnis. Tačiau jo raumenys vis tiek atrodė įspūdingi. Tiesa, jam taip pat reikėjo skubiai nusimaudyti. Turėjau blogą nuojautą, jog su tokiais nevalomis kaimynais mano sužeista akis neišvengiamai pagaus infekciją. Jei dar nepagavo. Kas žino, kieno užpakalį savo durklo smaigaliu Melrikas mėgo krapštyti?
- Visi magijos nevaldantys belaisviai šioje pusėje, - Bateta mostelėjo į kairę nuo manęs. - Ištraukite man vieną.
Viskas aišku. Jokių išpirkų už mūsų kailius nebus. Mes buvome kažkokio eksperimento laboratorinės žiurkės, o Bateta – pagrindinis dirigentas. Jis veikiausiai nė nesvarstė galimybės, jog kažkurie iš mūsų liks gyvi.
Vienas iš sargybinių atitraukė abu skląsčius ir atvėrė duris. Kitas liko saugoti su paruošta ietimi. Jiems net nereikėjo stengtis. Užrištomis akimis ir visiškai nutirpusiomis rankomis, mes buvome bejėgiai. Sargybinis patraukė į kameros galą ir nutvėrė patį paskutinį. Man pasirodė, jog vyras priklausė Noilio Krabedos mažai samdinių komandai. Jis tik sumurmėjo pro sukąstus dantis, net nesistengdamas maldauti pasigailėjimo. Drąsus žmogus. Beveik jam pavydėjau tokios tvirtybės.
Durys vėl užsivėrė ir skląsčiai sugrįžo į vietą.
- Sodinkite jį čia. Ir akių raištį galite nuimti. Jam reikės matyti.
Visoje šioje kraupioje situacijoje Palivero Batetos balsas skambėjo pernelyg ramiai, beveik hipnotizuojančiai. Ir dar ta prakeikta šypsena... Gal jo motina vaikystėje pasidarbavo karštu lygintuvu ir įdegino grimasą neatitaisomai?
- Štai ką mes padarysime, - pabaksnojo pirštu smakrą Bateta. - Šiame nuostabiame inde mes turime šiek tiek ypatingo kraujo. Jį mums paskolino trys neįtikėtinai dosnūs burtininkai, globojami deivės Selėjos. Jūs galėjote juos pastebėti, besileisdami į šį urvą.
- Keliauk į juoduosius vandenis, tu... - prakošė belaisvis ir jau norėjo spjauti, tačiau Bateta neįtikėtinai vikriai uždengė šio burną. Tada nuvalė seiles į belaisvio rūbus.
- Tikriausiai turėčiau perspėti, jog tavo žodžiai nepageidaujami tol, kol į tave nebus atitinkamai kreiptasi, - patepė medučiu Bateta. - Kiekvienas žodis tau kainuos po gabalėlį liežuvio. Mūsų laimė, jog šiam mažam bandymui liežuviai nėra ypatingai reikalingi. Palpis yra tikras meistras, kai reikia išpjauti liežuvius. Tiesa, Palpi?
Sargybinis išsitraukė peilį ir kelis kartus abejingai apvertė jį delne. Belaisvis niauriai dėbtelėjo į peilį, tada nusprendė patylėti. Tačiau iš akių mačiau, jog su padėtimi jis neketino ilgai taikstytis. Būtų pasinaudojęs menkiausia proga.
- Kur mes baigėme?.. Tiesa – ypatingas kraujas iš ypatingai dosnių žmonių, - pasitrynė rankas Beprotis Plačioji Šypsenėlė. - Ar jau sakiau, kad jie buvo burtininkai? Na, dabar tai nesvarbu. Daug svarbiau yra tai, kad visų trijų ryšys su deive Selėja vis dar liko pačiame kraujyje ir aš žinau vieną truputį skausmingą būdą, kaip tą kraują patalpinti, - jis patapšnojo į belaisvio krūtinę, - čionai. Ar bent numanai, kokia tai didžiulė dovana? Pačios Selėjos palaimintas kraujas tavo gyslose? Galėtum tapti pačiu tikriausiu burtininku ir parodyti visiems likusiems, kad ne jie vieni gali valdyti magiją? Ė? Ką manai, bičiuli?
Iš „bičiulio“ žvilgsnio buvo nesunku suprasti, kad jis galvojo panašiai kaip ir aš. Galbūt netgi panašiai, kaip ir visi kiti šioje dvokiančioje kameroje.
Šis besišypsantis beprotis nuleido kraują trims burtininkams, kad galėtų paversti paprastus žmones į burtininkus? Veikiausiai jis turėjo galvoje savo plėšikų lizdą, o ne mus, pasmerktus belaisvius.
- Tu gal išsikraustei iš proto? - sušnabždėjo balsas kitapus Agielės. Veikiausiai tai buvo Jola. - Tai... tai pats didžiausias įžeidimas deivei, kokį įmanoma sugalvoti! Ji nė už ką neleis!..
- O mes ir tai patikrinsime, - pasisuko į grotas Bateta, išsiviepdamas dar plačiau. - Pažiūrėsime, kaip tavo deivė sutrukdys jos palaimintam kraujui patekti į šio bičiulio kūną. Mes jam sugirdysime tiek, kiek tilps. Tada supilsime dar daugiau tiesiai į jo gyslas, - jis pamojavo viena iš adatų. - Jei tavo deivė nemiega savo sapnų tvirtovėje, ji turėtų kažko imtis, tiesa? Bet štai naujiena – kiek mes kraujo čia sukaupėme ir patys išgėrėme – ji net plauko ant mūsų galvų nepalietė. Kodėl turėtų pasirodyti dabar?
- Tu beprotis! - pareiškė pasišlykštėjusi Jola.
- Tylos, mergaite...
- Nėra reikalo eikvoti kraujo ir pilti jo į burną, - ramiai pasakiau. - Ši dalis nesuveiks iš viso.

Tikriausiai mano ramus tonas padarė įspūdį ne vien Batetai. Agielė taip pat neramiai krustelėjo šalia, kilstelėdama smakrą.
- Ką tu darai, Erikai? - aštriai sušnabždėjo.
- Jis daro eksperimentą su magišku krauju, - pakreipiau galvą, nurydamas akies judesio sukeltą skausmą. - Nežinau, kas jam tokį pakuždėjo, tačiau jam nieko neišeis. Tik ne tokiu būdu.
- Nedrįsk jam nieko sakyti, Erikai! - perspėjo mergina. Ji veikiausiai įtarė, jog aš turiu gerokai daugiau žinių nei šis beprotis. Bateta jau buvo prisiartinęs prie grotų ir įdėmiai stebėjo mudu.
- Man nieko neišeis? Kodėl gi? - paklausė jis saldžiu balsu.
- Galėčiau tau paaiškinti, - atsiliepiau. - Tačiau pirma pasakyk man, kas tau iš viso davė tokią idėją? Kraujo perpylimas? Tai neįtikėtinai pavojingas triukas.
- Erikai! - vėl pamėgino mane nutildyti Agielė.
- Tylos, mergaite! - ūmai neteko šypsenos Bateta. Net krūptelėjau, pamatęs jo kitą veidą – nesišypsantį ir gerokai kraupesnį. Berods, jo motina visgi su lygintuvu elgėsi atsargiai. Urvo šeimininkas vėl pažvelgė į mane.
- Šią idėją sugalvojo mano tėvas, - jis vėl ėmė šypsotis. - Senis buvo paprastas kalvis. Tikrai. Gyveno mažame kaimelyje, turėjo burtininkę žmoną ir penkis vaikus. Iš penkių vaikų kerėti sugebėjo vos vienas, - jis mostu parodė į save. - Vieną rytą į mūsų kaimą atvyko sunkiai sergantys vyras ir moteris. Jie bėgo iš kito tokio pat mažo kaimo, kur liga jau buvo nusinešusi visų gyvybes. Ir kaip keista – abiems bėgliams iš paskos atjojo imperijos kariuomenės burtininkų būrys. Viso dvidešimt raitelių. Abu sergantys buvo paleisti pelenais tiesiog liudininkų akyse, tiesiog... paf! - Bateta linksmai išskėtė rankas, vaizduodamas sprogimą. - Tada tie patys imperijos kariai sunaikino visus kitus mano kaimo gyventojus. Visus šimtą penkiasdešimt du, kiek pajėgė surasti. Mano tėvas buvo toks susvilęs, jog durklas į jo širdį atrodė lyg dieviška malonė. Prieš išleisdamas paskutinį kvapą jis man pasakė – „nuleisk tų demonų kraują, išgerk pats ir tada parodyk jiems“.
Bateta kelissyk sumirksėjo, veikiausiai prisimindamas akimirką. Tada nusijuokė.
- Jis buvo tik kvailas kalvis, tikrai... Matai, tie žmonės vykdė įsakymą – stengėsi, jog mirtina liga nepasklistų dar plačiau, po visus aplinkinius kaimus. Truputį persistengė. Mano tėvas... kaip jau sakiau, jis buvo kvailas. Tačiau jis sugalvojo tikrai gerą mintį. Tobulinau ją keletą metų, padedamas šių puikių vyrų, - Bateta parodė į abu sargybinius. - Jie yra tai, kas liko iš mano sunaikintos gyvenvietės. Visi medžiotojai, tą dieną grįžę namo ir pamatę, kad viskas staiga virtę pelenais. Seniai svajoja, kaip įgaus magišką galią ir pagaliau parodys tiems imperijos kariams, ką mano tėvas norėjo parodyti. Aš jiems tik padedu. Dabar pasakyk, Erikai, kodėl man turėtų nepavykti?

Na gerai, jis buvo dar labiau išprotėjęs, nei iki šiol maniau. Tačiau aš turėjau savo menką planą ir ketinau jį įvykdyti iki galo. Rimtai įtariau, jog karavano vadovai mus tiesiog paliko likimo valiai. Ir jei artimiausiu metu kas nors pasirodys, tai greičiausiai bus viena vargšelė Tespa, turėjusi suorganizuoti gelbėjimo komandą. Ji vargu ar apleis savo mažą būrį – būtent todėl man ir reikėjo paskubėti. Turėjau žūtbūt ištrūkti iš šios kameros. Be to, turėjau labai blogą įtarimą, jog mano „radaras“ tuoj išeikvos visą magišką krūvį.

- Šiuo metu matau mažiausiai dvi priežastis, kodėl tau galėtų nepavykti, - dirstelėjau į stiklinį indą. - Na gerai... beveik matau. Tu man palikai tik vieną akį ir ta pati nuolat ašaroja, todėl atleisk, jei padarysiu klaidą.
- Žinoma, - šypsojosi Bateta. Jis nė neketino atverti kameros durų.
- Šis urvas yra purvinas, - pasakiau. - Jame yra tiek daug... blogo oro, kad visi tavo vyrai mirs nuo kažkurios ligos vos tik bakstelėti adatomis. Spėju, jog ir tavo adatos tam nėra paruoštos. Ten, iš kur aš atvykau, adatas išverda karštame vandenyje, arba naudoja jas tik po vieną vienintelį kartą. Tuo tarpu tu savo adatas laikai įsuktas į odas. Spėju, jog odos taip pat nėra pačios švariausios, tiesa?
Bateta nebuvo kvailas. Jis nepasitikėjo manimi nė per nago juodymą, todėl man neliko nieko kito, kaip sakyti tiesą. Jis galėjo patikėti tik teiginiais, kurie skambėjo logiškai.
Beveik žinojau, kokios mintys sukosi Agielės galvoje. Aš gelbėjau mus sučiupusiam priešui išniekinti deivę Selėją. Tai, jog aš gelbėjau Batetai sukurti naują burtininką iš paprasto žmogaus, jai tebuvo antraeilis šokas. Kai mergina ėmė ant manęs šnypšti, ji tik gelbėjo mano paties sumanymui. Kol kas visi aktoriai buvo savo vietose.
- Pilti kraują kam nors į skrandį irgi nėra tinkamas sumanymas, - tęsiau abejingu veidu. - Skrandyje yra...
Velniava, kaip šia sumauta kalba bus „rūgštis“?..
- … skysčio, kuris bet kokį ten pakliuvusį maistą paverčia į sudėtines dalis, - šiaip ne taip išsisukau. - Tai reiškia, jog ten pakliuvęs kraujas, kad ir koks stebuklingas bebūtų, bus paverstas į kažką kita. Tai jau nebus magiškas kraujas, kurio tau taip reikia. Taigi, nėra tikslo jo ir gerti.
- Labai įdomu, - nutęsė Bateta. - Jei tai ne paslaptis, iš kur tokios įdomios žinios?
Biologijos pamokos ir internetas, žioply...
- Man teko padirbėti su gydytojais, - atsidusau pakreipdamas galvą, nes trūktelėti petimi atrodė per daug sudėtinga.
- Nuostabu. Ir tu esi toks jaunas, - šypsojosi jis. - Gal dar ką nors turėčiau žinoti?
- Mm... - žvilgtelėjau į lubas. Išvydau tik pilką, nuobodų akmenį. - Man reikia pamatyti adatas iš arčiau.
- Kodėl? - nė nekrustelėjo Beprotis Plačioji Šypsenėlė.
- Todėl, kad bus lengviau paaiškinti, jei pamatysiu savo akimis... Arba tiksliau – ta akimi, kurią palikai, - pareiškiau šiek tiek sarkastiškai.
- Gerai, - jis atsitraukė nuo grotų ir mostelėjo abiems sargybiniams. - Išveskite jį.

Pagaliau! Net lengviau kvėpuoti pradėjau, nors stengiausi to neparodyti. Palpis liko saugoti durų, Toba žengė vidun ir čiupo mane už atlapų. Pastatė ant kojų ir pamėgino vesti, tačiau šios buvo gerokai nutirpusios. Vos neišsitiesiau ant žemės.
- Palauk, leisk man atgauti kojas, - atsirėmiau šalia durų. Bateta įtariai mane nužvelgė, tada linktelėjo Tobai. Šis nenoriai paliko mane ramybėje. Užvėrė duris ir užšovė skląsčius. Pasukiojau kojas, kol jas nustojo varstyti diegliai. Rankos atrodė dar šiek tiek gyvos. Net neįsivaizdavau, ką šiuo metu patyrė visi kiti, daug ilgiau už mane išbuvę surišti.
- Daugiau šviesos? - dirstelėjau į Batetą, žengdamas link stiklinio indo.
- Jei pamėginsi jį išversti, turėk galvoje, kad aš nesunkiai pripildysiu naują. Tavo draugų turiu pakankamai daug, - susijuokė jis, ištraukdamas fakelą iš plyšio sienoje. Prinešė jį arčiau ir aš palinkau prie adatų.
Nesu joks adatų specialistas, tačiau Batetos šedevro klaidos atrodė pernelyg akis badančios netgi man. Jo adatos baigėsi netinkamai, nupjautos stačiu kampu. Paprastai adatos būna pjaunamos įžambiai – kad susidarytų smaigalys. Antraip kaip tu jas įbesi į odą?
- Ir kaip tu tokias ketinai įbesti į odą? - dirstelėjau į beprotį.
- Labai paprastai, - jis paėmė nuo vienos dėžės durklą ir parodė man jį. Palauk, jei teisingai supratau, jis ketino pirma prabadyti žmogaus kūne skylių savo adatoms, o paskui jas...
- Ar tu ketini virinti jį kiekvieną kartą? - paklausiau. - Palauk, gali nesakyti. Yra daug paprastesnis sprendimas. Tavo adata baigiasi... hmm... palauk, tuoj...
Aš žengiau į šoną, dairydamasis į grindis. Mano numestas ir purve paskandintas kristalas turėjo būti per žingsnį už nugaros. Nenorėjau, jog Bateta netyčia pastebėtų jį, žibantį fakelo šviesoje. Pėda nubraukiau purvą, išlygindamas mažą plotą. Tada ėmiau balansuoti ant vienos kojos, kitos nykščiu stengdamasis išbrėžti purve linijas. Hmm... aš galėjau „netyčia“ kristi ant nugaros ir galbūt pavyktų netgi pataikyti taip, kad užkastas kristalas atsidurtų ties mano rankomis... Bet galbūt vėliau. Kol kas turėjau dar vieną idėją.
- Tavo adata baigiasi štai tokios formos...
Susvyravau, vos išsilaikydamas stačias.
- Atsiprašau. Taigi, tavo adata baigiasi tokios formos... antgaliu. - Vėl vos susilaikiau neparkritęs. - Bet jei nori, kad tavo adatos pačios galėtų pradurti odą, tau jas reikėtų...
Nuvaliau kitą plotelį šalia pirmojo. Regis, mano lėtos pastangos šiek tiek suerzino Batetą, nes jis mostelėjo kažkuriam iš sargybinių.
- Tobarai, nupjauk jo virves.
Aleliuja!!! Palauk... Tobaras? Čia kažkur buvo dar ir trečias? Gerai pasislėpė, jei nepastebėjau.
Netrukus mano virvės atsidūrė ant žemės ir aš net išsižiojau, kai mano rankas ėmė badyti tūkstančiai adatų. Jos buvo TOKIOS nutirpusios!
Grįžtelėjau į slapuką Tobarą, tačiau išvydau tik mane iš kameros išleidusį Tobą. Ak taip, žinoma...
- Taigi? - nekantravo Bateta.
- Tuoj, sekundę, - purčiau rankas. - Gerai. Štai. Kaip jau sakiau, tavo adatų antgaliai nupjauti stačiu kampu, kai iš tiesų juos reiktų pjauti štai taip.
Atsiklaupęs išpiešiau tinkamą formą ir jis primerkė akis, stengdamasis susigaudyti piešinyje.
- Kitaip tariant, paimk aštrų peilį ir nurėžk nuo vienos kurios pusės metalą, - paaiškinau. - Jis ten toks plonas, kad peilis turėtų įveikti.
- Mmm... labai įdomu, - krapštė atsikišusį smakrą urvo šeimininkas. - Dar kas nors?
Dievaži, jis tikrai buvo ištroškęs žinių. Pamėginau atsistoti, tačiau per daug susvyravau ir išsitiesiau ant nugaros. Pamėginau vėl pakilti, tačiau nusprendžiau kol kas pasiduoti ir pagulėti. Ėmiau mankštinti nutirpusias rankas, stebėdamas pilkas urvo lubas. Kristalų vėrinys turėjo būti kažkur po manimi.
- Leisk pasitikslinti. Tu ruošiesi įbesti adatą... kur tiksliai? - dirstelėjau į Noilio Krabedos bendražygį, kuris tebesėdėjo savo vietoje, tylus ir niūrus it debesis. Berods, aš jo visai nedominau. Užtai mano šeimininkė viduje tiesiog virė iš pykčio. Aš bendradarbiavau su priešu, kuris veikiausiai neturėjo jokio noro palikti mane gyvą. Jos nuomone, buvau kvailys per visą pilvą.
- Hmm... - Bateta priėjo prie belaisvio ir bedė pirštą į jo kaklą. - Čia turbūt?
- Rimtai? - nusijuokiau. - Tai viena iš pavojingiausių vietų, kokią tik galima sugalvoti. Visai netoli miego arterijos. Pataikysi ją perpjauti – mirtis iš karto.
- Aš turiu daug belaisvių, - geraširdiškai nusišypsojo Bateta. - Mes galėsime viską patikrinti, Erikai. Gerai, tuomet kur pasiūlytum durti?
- Ranka. Ties alkūne, vidinė pusė. Matai tą didelę, išpampusią kraujagyslę?
- Mmm... - mykė Bateta, pirštu nuvesdamas į tikslą.
- Tai gera vieta, - pasimuisčiau, stengdamasis nugaros paviršiumi nustatyti kristalo buvimo vietą. Atsikišęs smaigalys turėjo kažkiek durti. - Bet jei nori suleisti kam nors Selėjos kraują, turėk galvoje, jog tau pirmiau reikės kažkaip nuleisti tą kraują, kuris jau yra žmogaus viduje. Ten telpa tik tam tikras kiekis, ne daugiau.
- Taip, jau žinau tai, - atsakė jis nuobodžiaujančiu balsu. - Dar kas nors?
Pajutau, kaip prakeiktas kristalas bakstelėjo man į užpakalį.
- Ne, nemanau. Turbūt viskas.
- Aišku... - nutęsė jis. Nusisuko nuo belaisvio ir įdėmiai pažvelgė į mane. Nustojau muistytis, kad neatrodyčiau pernelyg įtartinas.
- Pasakyk man, kaip čia yra, kad tu toks jaunas ir kartu toks protingas? - sunku buvo tuo patikėti, tačiau užuot praplatėjusi, Batetos šypsena ėmė nykti. - Aš liepiau išdurti tau vieną akį, tačiau likusi vis tiek per daug skiriasi nuo to, ką man teko iki šiol matyti. Atrodo, lyg mūsų Erikas stengtųsi sugalvoti kažką labai protingo, kas man vėliau galėtų labai nepatikti...
Taip, o jo žodžiai ypač nepatiko man.
- Aš vis dar turiu kvailą viltį išlikti gyvas, - pamėginau juokauti. - Negali dėl to kaltinti.
- Turbūt ne, - praplatėjo nelemtoji šypsena. - Bet jei Erikas tebeturi viltį, tuomet man veikiausiai teks imtis atsargumo priemonių. Negalima, jog Erikas turėtų per daug vilties, tiesa?

Ot šūdas... kažkas vėl dardėjo velniop, tik dar nežinojau, kas tiksliai. Bateta išties atrodė susierzinęs ir jis ėmė kalbėti apie mane trečiuoju asmeniu.
Jis žengė arčiau, lenkdamasis tvirtai įrėmė kelį man į krūtinę ir kaire ranka stvėrė mano plaukus, įspausdamas galvą į žemę. - Tu juk išmanai kristalų magiją daugiau nei „šiek tiek“, tiesa? - saldus balsas ūmai virto į pratisą urzgimą. - Tu žinai apie kraują ir adatas daugiau nei aš, ar bet kuris kitas žmogus, kurį man teko sutikti. Negali būti, jog ir apie kristalų magiją žinai tiek mažai, o ne! Tavo likusi akis per daug protingai žiba, vaike!
- Neliesk jo akies!!! - ūmai sudrebino urvą netikėtas Agielės klyksmas. Netgi aš nespėjau susigaudyti, ko Bateta nori iš manęs, o ji jau paleido gerklę. Po akimirkos mano dešinę akį pervėrė metalas ir Daeva užklykė negailėdama balso. Netgi išvestas iš kameros belaisvis šūktelėjo, sujudėdamas savo vietoje. Visai šalia manęs kažkas ėmė grumtis.
Aklina tamsa buvo tokia netikėta, jog ne iš karto susigriebiau, jog turėčiau nustebti, išsigąsti, dar kartą paskęsti neapykantoje ar pradėti gailėtis savęs iš naujo. Netikėdamas sumirksėjau porą kartų, kiekvieną kartą sugrieždamas dantimis iš skausmo.
Aklas. Dabar jau visai aklas. Ir tai netgi nebuvo absoliuti juoduma, kokios tikėjausi. Prieš mane blyksėjo įvairios dėmės, lyg anksčiau regėto pasaulio likučiai. Ir Batetos svoris pranyko nuo mano kūno. Po galais – tas šmikis net nebuvo užspaudęs man gerklės, o aš vis dar nepajėgiau išleisti jokio garso.
- Erikas jau pasakė viską, ką ketino pasakyti, - išgirdau jo šleikščiai saldų balsą. - Ir dabar jis nebeturi akių, kad galėtų išburti ką nors labai negero. Įmesk jį į kamerą, Toba. Palpi, pasodink belaisvį atgal į vietą. Ir jei dar kartą šitaip pasielgs, nupjauk jam vieną ausį.
- Prisiekiu Deive, aš tave sumedžiosiu, kai tik išleisiu paskutinį kvapą! - šnypštė Agielė. - Tu neturėsi kur pasislėpti nuo mano vaiduoklių, purvinas žvėrie!..
Ji ėmė verkti. Man nuo to nebuvo nė per plauką geriau, ypač kai archonės emocijos persidavė į mano visiškai juodą sąmonę.
- Mmm... Tuomet man greičiausiai teks nužudyti tave paskutinę, - garsiai svarstė Bateta.
Tvirtos rankos mane nutvėrė ir pasaulis ėmė suktis – jutau tai savo svaigstančia galva. Planetos paviršius įsirėmė į pėdas. Tyliai ūžtelėjo atšaunamos sklendės, girgžtelėjo durys. Kaire ranka pajutau staktos šiurkščią medieną. Sargybinis niūktelėjo mane į nugarą, stumtelėdamas dar per žingsnį. Jis paliko mano rankas laisvas. Žinoma – kam jas rišti, jei „burtininkas“ liko be akių?
- Erikai... - pakvietė mane kimus šeimininkės balsas ir aš atsargiai žengiau į tą pusę.


* * *

Sunku pasakyti, kiek laiko sėdėjau nejudėdamas, atsirėmęs į sieną ir netgi nesiklausydamas to, kas vyko aplinkui. Buvau toks sutrikęs, jog nepajėgiau net galvoti apie tai, ką turėčiau daryti. Stebėjau spalvotas dėmes, šokančias juodame minčių pasaulyje. Svarsčiau, kiek ilgai jos dar šitaip šoks ir ar prisiminsiu, kas yra „spalva“, tarkime, po metų. Ar šios dėmės taip pat kada nors pranyks ir šviesų pasaulis liks tik prisiminimuose? O dar sapnai... Ką aklieji iš tiesų sapnuoja? Ar ir mano sapnai bus vien juodas kinas su kvapais ir įgarsinimu?
Mano pasaulis susitraukė iki garso dažnių, kvapų ir liečiamų paviršių. Šalčio ir karščio. Kai pagalvoji, vis dar pakankamai daug pojūčių, tiesa?
Ak, taip... man vertėtų nustoti mirksėti. Nebėra tikslo, o ir skauda neapsakomai.

Kažkaip prisiminiau, jog šalia manęs turėtų būti daugiau žmonių. Agielės galva ilsėjosi ant mano dešiniojo peties ir ji retsykiais krūptelėdavo, purtoma dar vieno ašarų protrūkio. Reikėjo kažką su tuo daryti, nes man verkti nesinorėjo (veikiausiai todėl, kad skaudėjo), o niekaip nerimstančios archonės emocijos trukdė susikaupti.
Sprendžiant iš garsų, kitapus grotų verdančios aistros buvo nurimusios ir ten vyravo tyla. Nežinojau, kur dabar buvo Bateta ir ūmai pasigailėjau, jog iššvaisčiau tiek laiko vaikydamasis kažkokias šviesos dėmes, užuot vertinęs situaciją. Man reikėjo kuo skubiau sugrįžti į vėžes. Galų gale, dabar turėjau laisvas, nenutirpusias rankas ir vienoje iš jų tebegniaužiau purviną vėrinį.
Taip, Raksio kristalas buvo mano rankose. Va tik jei tebeturėčiau akis, galbūt netgi sugebėčiau juo pasinaudoti.
Atsargiai pasisukau į Agielės pusę, pirštų galais paliesdamas jos plaukus. Neturėjau žalio supratimo, ką dabar veikė abu sargybiniai. Nenorėjau jų erzinti savo neapgalvotais veiksmais, todėl pasistengiau judėti kuo lėčiau ir atsargiau.
Mergina krustelėjo, pajutusi judesį. Tylus šniurkščiojimas nutilo ir ji vos girdimai sušnabždėjo mano vardą.
- Man jau geriau, - atsakiau lygiai taip pat tyliai. - Kur dabar yra Bateta?
- Nežinau... Kažkur išėjo. Kalbėjo kažką apie karštą vandenį ir adatas... kodėl tu jam padėjai, Erikai? Kodėl tu taip kvailai elgeisi?
- Verčiau neklausk. Ar tavo rankoms viskas gerai?
- Seniai jų nebejaučiu, - atsiduso ji.
Labai blogai. Aš netekau akių ir Agielė galėjo prarasti abi rankas, jei skubiai kažko nesiimsiu. Buvau tikras žioplys, daugiau nei valandą iššvaistęs kažkokiai idiotiškai savigailai. Pirštais apgraibiau Raksio kristalo kraštus. Šukė buvo neapdorota ir turėjo keletą aštrių kampų.
- Pasistenk nejudėti. Perpjausiu tavo virves, tačiau neparodyk to sargybiniams. Aišku?
- Ką tu darai, Erikai? - sunerimo ji. - Kuo tu...
- Aš atgavau savo kristalą, - sušnabždėjau. - Ir jis pakankamai aštrus. Leisk man dirbti ir nekalbėk.
Ji nutilo, o aš sėdėjau nejudėdamas, nedrįsdamas krustelėti. Abu sargybiniai vis dar turėjo budėti anapus grotų. Galbūt netgi belaisvis ten liko, tačiau nei aš, nei Agielė negalėjome jų matyti. Vienas neteisingas judesys ir būsime perverti ietimis. Bateta paliko man laisvas rankas, tačiau netgi jis privalėjo žinoti, jog aklas žmogus vis dar gali pridaryti bėdų – pavyzdžiui, nutraukti vienam iš burtininkų akių raištį. Galbūt jis neapsigalvojo tik todėl, jog aš pakankamai ilgai išsėdėjau apatiškas, be menkiausio judesio.
Besiklausydamas vos girdimų šnaresių ūmai pajutau, jog kažko smarkiai trūksta. Tik po kelių įtemptų akimirkų susigriebiau, jog seniai nebejaučiu „radaro“ generuojamos informacijos. Tas prakeiktas kristalas mano kojinėje buvo visiškai išsikrovęs. Prisiminęs jį netgi atgavau nuotaiką. Mano akys buvo išdurtos – nieko čia jau nepadarysi, tačiau tas kvailas daiktas suteikė galimybę nustatyti kiekvieno svarbaus padaro buvimo vietą ir netgi apžiūrėti kiekvieną iš jų iš arčiau – net jei labai ribotame spalvų spektre. Jei man pavyktų radarą pakrauti, tuomet galėčiau matyti, kur pradingo Bateta ir į ką tiksliai žiūri abu sargybiniai.
- Erikai... - išgirdau Agielę šnabždančią. Tikriausiai pasigedo mano judesių.
- Aš galvoju. Palauk truputį.

Tvirčiau suspaudžiau delne Raksio kristalą ir pamėginau mintyse suformuoti ten tūnančios energijos perdavimą. Mano akys neveikė ir Bateta nuoširdžiai tikėjo, jog be jų man nepavyks jokie „pavojingi“ burtai. Tačiau buvo vienas mažas „bet“.
Kiekvieną kartą, kai mintyse formuodavau užduotį ir perduodavau ją kitam kristalui, visada tai dariau užsimerkęs. Nemačiau reikalo spoksoti į kitoje rankoje laikomą kristalą, nes ir taip žinojau jo tikslią vietą. Daug svarbiau atrodė išlaikyti mintyse vientisą programą. Netgi dabar jutau, jog „radaro“ kristalas glaudžiasi prie mano kulno, nuslydęs į kojinės apačią. Jei anksčiau visada pavykdavo, kodėl neturėtų dabar?
Mintyse ištariau „slaptažodį“ ir šį kartą netgi sutikau su juo. Aš tikrai buvau visiškas idiotas. Protingas žmogus būtų sugalvojęs kažką geresnio ir galbūt pasilikęs bent vieną akį... bet gana apie tai – darbas laukia.
Mintyse paliepiau perkelti lygiai pusę turimo krūvio į „radaro“ kristalą, kuris meiliai glaudėsi prie kulno. Padaryta. Tokią akimirką netgi padariau mažą atradimą. Pasirodo, net išsikrovęs kristalas išlaikė paskutinę aktyvią komandą – jis vis dar buvo „įjungtas“.

Kai mano tamsiame minčių pasaulyje sužibo tūkstančiai spalvotų taškų, nesugebėjau sulaikyti plačios ir veikiausiai kvailai atrodančios šypsenos. Taip, aš vis dar galėjau „matyti“. Vienur mažiau, kitur netgi gerokai daugiau nei tie, kurie tebeturėjo akis.
Akimirkos atradimą apkartino tik tai, jog kilometro spinduliu jokios gelbėjimo komandos vis dar neregėjau nė ženklo. Karavanas mus apleido ir veikiausiai jau palaidojo. Kažkodėl visai ant jų nepykau. Šie žmonės gyveno savo laikmetyje ir turėjo savo „praktiškumo“ suvokimą. Aš tebuvau svetimas, pasikaustęs svetimomis etikos normomis. Bet gana tų filosofijų. Rimtai. Marš prie darbo...
Bateta iš tiesų buvo pasišalinęs iš urvo. Jis dabar sėdėjo kartu su keliais vyrais ant rąsto, stebėdamas kažkokį labai neryškų objektą  toje vietoje, kur turėjo būti laužas. Kristalas ryškiausiai rodė tik žmones ir arčiausiai jų kūnų esančius daiktus. Visa kita buvo juoda tamsa. Įtariau, jog Bateta pasinaudojo mano patarimu ir dabar žiūrėjo, kaip katile garuoja vanduo. Jei tai tiesa, tuomet urve jo dar ilgai nebus.
Tuo tarpu abu sargybiniai sėdėjo savo vietose. Tobaras vėl snaudė, viena ranka sugniaužęs ieties kotą. Palpis vartė delne peilį, dabar kaip tik stebėdamas belaisvius už grotų. Regis, jį ypač domino Jola, kuri nerodė jokių gyvybės ženklų. Žvilgtelėjau į merginą atidžiau, ketindamas įsitikinti, jog ši dar kvėpuoja. Tada prisiminiau – lavonai mano radare nesirodė iš viso. Dėkui Deivei...
Kitapus grotų pasodintas belaisvis taip pat tebesėdėjo savo vietoje, nežymiai muistydamasis, tarsi stengdamasis pramankštinti po mazgais mirštančias rankas.

Taigi, kol Palpis domėjosi kameros gyventojais, man vertėjo apsimesti tokiu pat apatišku ir neveiksmingu. Nepaisant to, aš vis dar galėjau šį bei tą nuveikti su Raksio kristalu ir pirmiausiai vėl pagalvojau apie „radarą“. Nebegalėjau tuščiai aukoti jam energijos, tad nusprendžiau šiek tiek pakeisti pačią programą – tūkstančio žingsnių atstumą sumažinti iki vos šimto. Visa stovykla vis dar būtų lyg ant delno ir radaras eikvotų mažiau galios.
Šalia Raksio šukės kabantis kristalas savyje tebeturėjo pilną užtaisą ir jis prašyte prašėsi kažkokio burto, kuris man leistų nusiųsti Batetą pragaran. Tegu tik jį vieną. Iš visų šių prasmirdusių beždžionių jo labiausiai nekenčiau, kad ir kokia neteisinga buvo jo gyvenimo istorija. Tik kaip man į jį nusitaikyti, kai negaliu...

Mintis užstrigo pusiaukelėje. „Radaras“ dabar skenavo vos šimto žingsnių skersmens plotą ir panorėjęs galėjau apžiūrėti Batetą iš labai arti. Tiesą sakant, galėjau suskaičiuoti visus plaukus jo nosyje – kad ir truputį nespalvotus. Jei man pavyktų kitą kristalą priderinti prie tokios „taikymosi“ sistemos, tuomet kiekvienas šios stovyklos gyventojas būtų lyg ant delno.
Turbūt man derėjo savižudiškus planus kol kas atidėti į šalį. Palpis ką tik liovėsi spoksojęs į Jolą ir ėmė rūpintis savo peilio ašmenimis. Raksio kristalas turėjo aštrų kraštą virvei įveikti, o jo kaimynas ant tos pačios virvelės – beveik visą magišką krūvį.

Keista, jog aš vis sugrįžtu į tą patį tašką – man vis dar reikėjo ypač pigaus burto, kuris kažkaip „pagamintų“ keturiasdešimt lavonų.

* * *

Palpis vėl ėmė uostinėti savo peilio ašmenis ir aš labai atsargiai sujudinau šukę, braukdamas ją šiurkščios virvės paviršiumi. Velniškai lėtas darbas. Ir triukšmingas, nors tai gan reliatyvu. Man atrodė, jog kiekvienas brūkštelėjimas neišvengiamai sukels aliarmą ir abu sargybiniai subadys visus belaisvius taip greitai, kad nespėsiu nė pirstelėti. Meldžiausi, kad jų ausyse būtų susikaupę pakankamai daug sieros, plaukų ir visokio kitokio šūdo. Nėra ko manęs klausytis, vyručiai – sėdėkite ir miegokite...
Agielės rankas galėjau lengvai „įžiūrėti“, tačiau toji virvės vieta, kuri man labiausiai rūpėjo, skendėjo migloje. Turėjau negerą nuojautą, jog lemtingą akimirką prakeiktoji gali pokštelėti. Tačiau man reikėjo išlaisvinti savo archonės rankas. Selėja težino, kiek jai dar prireiks laiko, kol išlaisvintos rankos visiškai atsigaus. JEI atsigaus...

Palpis vis dar tebesidomėjo savo peiliu, tačiau Bateta pakilo nuo rąsto ir jau keliavo atgal į urvą. Skubiai mečiau užsiėmimą ir atsipalaidavau. Mano poza per visą laiką beveik nepasikeitė, tačiau neturėjau žalio supratimo, ar Bateta neatspės ko nors iš mano veido. Dėl viso pikto ranką atsargiai patraukiau nuo Agielės virvių, kad jis galėtų nesunkiai įžiūrėti jas abi.

Šį kartą Bateta pernelyg nesistengė užmegzti pokalbio. Jis įdėmiai nužvelgė belaisvius, tada apsistojo ties manimi ir praplatino amžiną šypseną, tarsi patenkintas savo darbu. Geriau pagalvojus, mano veidas tikriausiai atrodė apgailėtinai. Abi akys kruvinos, skruostais žemyn nutekėję kraujo upeliai jau buvo išdžiuvę, net traškantys. Jau sugebėjau išbūti ilgesnį laiką nesujudinęs akių, todėl žaizdos pamažu traukėsi krešuliais. Taip, aš atrodžiau pakankamai apgailėtinai, kad Bateta paliktų mane ramybėje. Valio man...
Bet jis stovėjo ir šiepėsi, negalėdamas atsigrožėti. Juodai baltame „radaro“ pasaulyje Bateta buvo panašus į giltinę – giliai įsodintos jo akys tebeslypėjo šešėlyje, žibindamos dviem aštriais žiburėliais. Man atrodė, jos dabar juokėsi kartu su padaro lūpomis.

Ir aš jau žinojau, kokį burtą panaudosiu tai šypsenai nutrinti.