Nužengę iš Pragaro II/VI

VI dalis.
Išdavystė

Nusprendžiau pasivaikščioti po miestą. Jeigu man teks išsikraustyti, vėl turėsiu priprasti prie žmonių...
Uždariau pilies vartus ir išsiruošiau į kelią. Tačiau man jį pastojo Artūras, akimirksniu atsiradęs man priešais nosį. Susikeikiau ir giliai įkvėpusi išrėkiau jam tiesiai į akis:
– Ar gali daugiau taip nebedaryti?!
Artūras nustebęs atsitraukė nuo manęs.
– Atleisk, nežinojau, jog tau tai nepatinka... – ramino jis mane.
– Nežinojai kad nepatinka?! Tai kodėl, tavo manymu, visados pasiuntu, kai taip darai?!!
– Atsiprašau...
Artūras sudėjo delnus tarsi maldaudamas pasigailėjimo.
– Tuoj galėsi atsiprašyti dėl kito dalyko, – vis dar įpykusi kalbėjau ir žingsniavau toliau akmenimis grįstu keliu. Tikėjausi, jog Artūras bėgs man iš paskos, tačiau klydau. Supratau, jog aš jam nerūpiu taip, kaip maniau. Tikriausiai jam labiau rūpi ta gražuolė vampyrė iš pasakų knygos...
Lėtai žingsniavau akmeniniu keliu, kol jis baigėsi ir virto paprastu smėlėtu taku. Mano sunkūs batai lengvai sunkėsi į smėlį ir tarytum džiaugėsi, jog jiems nebereikia trankytis į kietus akmenis. Mane supo nesibaigiantys tankūs eglynai, kuriuose nebuvo jokios gyvybės. Man ir anksčiau tai atrodė keista, tačiau dabar buvo net baugu keliauti negyvu mišku.
Vienas mano batas netyčia primynė didelę gražią baltą plunksną. Pasilenkiau ir pakėliau ją. Ji nebuvo panaši į paukščio – per daug didelė ir įdomios struktūros.
Pažvelgiau į dangų, norėdama pamatyti, kas ją pametė. Tokios pat plunksnos buvo nukritusios ir ant mano kambario palangės. Kieno jos? Aplink mane nebuvo nė gyvos dvasios, taigi kas galėjo čia pamesti plunksną?
Kai miškas baigėsi ir prasidėjo laukai, trumpam atsisukau į miško pusę ir man pasirodė, jog ten kažkas yra. Kelis kartus sumirksėjau akimis, ir tas kažkas dingo. Tikriausiai tai vėl buvo demonas sidabriniais plaukais. Ar tai jis miške pametė plunksną?
Apie dvidešimt metrų takelio, ir aš jau mieste. Įsisukau į siaurą gatvelę tarp didžiulių namų ir negalėjau atsistebėti jais. Tikriausiai buvau pamiršusi, kokie jie dideli. O gatvė atrodė per daug siaura, nepalyginsi su miško taku. Pasijutau tartum kokia laukinė, niekada nemačiusi miesto. Visgi du mėnesiai – nemažas laiko tarpas.
Gatvės tiesiog apaugusios žmonėmis, visur pilna mašinų, baisus šurmulys, policininko švilpukas, žmonių riksmai. Vagis, besibraunantis pro žmonių minią, stengiasi pasprukti. Jam nepasisekė, kad bėga mano pusėn. Vagis užkliudė mane ir nebegalėjo toliau bėgti. Jo viena ranka sustingo, kuri lietė mane, o kojos prišalo prie šaligatvio.
Vagis išpūtęs akis nesuprasdamas žiūrėjo į mane, o aš nuėjau toliau. Girdėjau policininko žodžius: “Jūs areštuotas, viskas, ką jūs pasakysite... ” Šimtą kartų filmuose girdėtos frazės. O galėtų sugalvoti ką nors originalesnio.
Pirmą kartą taip jaučiausi eidama per miestą. Jaučiau, kad joks žmogus man neprilygsta, todėl ėjau abejinga ir nekreipiau dėmesio į juos. Tik vagis kažkodėl trumpam patraukė mano dėmesį, sukėlęs jausmingus žmonių šūksnius. Ką jis pavogė ir kodėl, man nerūpėjo. Jį sučiupo policininkas, ir tuo viskas baigėsi.
Ir vėl plunksna. Ji prilietė mano petį, lengvai skrosdama orą, ir prisiglaudė prie jo. Pūstelėjęs vėjas atnešė jų daugiau. Ir visos jos buvo panašios, visos baltos ir neįprastai didelės.
Tikriausiai Ainė dabar žaidžia su Artūru. Na ir tegul. Tai man visai nerūpi. Kažkokia Holivudo gražuolė apsivijusi vyro kaklą bučiavo jį į lūpas – toks plakatas buvo užkabintas ant pastato sienos.
Sustojau. Šis miestas man jau tapo svetimas. Jame nebėra mano pamėgtų gatvių, parduotuvių. Nebėra mano namo. Nebėra Ričardo. Aš nieko nebematau. Vaikštau miestu, kuris prarado savo spalvas. Štai pro šalį pravažiavo raudonas automobilis. Tačiau jis neprideda miestui spalvų. Vienas automobilis viso miesto nekeičia.
Visai atsitiktinai užmečiau akį į du vyrukus, besikalbančius parke tarp geltonai žalių klevų. Nevalingai artinausi prie jų. Abu jie buvo šviesūs. Vienas blondinas, o kitas... Baltai apsirengęs sidabraplaukis demonas! Tai jis!
Demonas stovėjo nugara į mane. Jis užstojo savo pašnekovą, todėl negalėjau matyti blondino veido. Dar negirdėjau, ką jiedu kalbasi. Artinausi toliau.
„Ji to dar nežino?! ”
„Ne... ”
„Pasakyk jai, jeigu nenori, kad pasakyčiau aš. ”
„Ji tavimi nepatikės! ” – riaumojo blondinas. Aiškiai matėsi, jog kalbasi ne bičiuliai.
Vėl pūstelėjo vėjo gūsis man į veidą. Kartu su vėju į mane skrido kelios baltos plunksnos. Dabar aiškiai pamačiau, jog jos kilo iš sidabraplaukio demono kūno.
Tarsi pajutęs mane, demonas pakilo į viršų ir nuskrido net neatsisukęs. Liko tik blondinas. Jis žiūrėjo į mane išsigandusiomis dangaus žydrumo akimis.
– Tu! – sušukau.
Artūras, išskėtęs rankas į šonus, žengė žingsnį atgal.
– Tu man sakei, kad nebegali...
Artūras nenutraukė žvilgsnio, tačiau vis traukėsi nuo manęs atgal.
– Tu juk nebegali pavirsti anuo Artūru! – šaukiau aukštu balsu.
– Juk jis miręs, – klykdama artinausi prie ugnies demono.
Artūras staiga perėmė Ričardo pavidalą.
– Aaa!.. – beviltiškai šaukiau. – Tu tai gali! Tu niekšas! – springdama ašaromis leidau gerklę. – Tu specialiai pašalinai Ričardą! Jis galėjo išlikti gyvas! – spiegiau.
Artūras Ričardo pavidalu vis traukėsi nuo manęs atgal.
– Ir kokios ten pasakos apie šmėklą, nebegalinčią pavirsti į žmogų?! – atsikrenkštusi jau žemesniu balsu rėkiau. – Kodėl tu man meluoji?!
Po paskutinio išrėkto klausimo Artūras pavirto dūmais ir išsisklaidė netaręs man nė žodžio. Jis paliko mane vieną nieko nepasakęs... Puoliau ant kelių, įsirėmiau rankomis į žemę.
– Kodėl?.. Kodėl sakei, kad aš tau rūpiu?.. Artūrai... Kodėl atėmei iš manęs Ričardą?.. – tyliai šnibždėjau. – Kodėl?.. Kam visa tai?..
Mano galva pasunkėjo. Aš nieko nesupratau. Ričardas galėjo likti gyvas? Ne, tai neįmanoma... Argi aš jį galėjau išgelbėti?..