* 02 18

Šian mergaitė pasakojo apie cold drip.
Sako ten viršui vanduo, ledas,
Po to kava,
Po to vėl, ir vėl
Žodžiu distiliuoji.
Iš šono - kaip samagoną.
Susimąsčiau, gal ir man savo bidoną pradistiliuoti?
Visgi smalsu būtų sužinot, koks ten demonas tūno
Ir ką anas papasakotų.

Bet čia tik toks intro,
Kur netyčiom paskendau,
Permacnų grukšnį užsivožęs.
Gal nedistiliuosiu,
Perdaug pavojingi tie lašai.
O ir velnio net ir per tris indus išvaryt nepavyktų.

Telieka, toliau, ten tūnot.
Pats save saugot.

Bet tiek apie velnią,
Ir jo lašus.
Prie jo kada grįšim,
Kai pasakosim istoriją:
Apie žmogų juodu liežuviu.

Bet lig to jaučiu dar toli.


Mano šamanė susirgo.
Žiūriu jai į akis, o matau save.
Ankščiau neteko tose akyse,
Įžvelgti paviršių.

Tad visi melskimės,
Kad jai palengvėtų kelionė.
Ji svarbi,
Ir savo vaidmenį tikrai suvaidins,
Kai mėginsim užbaigti,
Žmogaus juodu liežuviu kančias.


***
O dabar grįžkim į realybę.
Bill Evans - peace piece
Rankoje trys teptukai, kitoje
Smilkalas trugdantis rašyti.
Taip šoka pirštai solo,
kol tu pakyli,
škurlių nuo peties nutrauki.

vv

Šiandienos tema -
Žalia šalia tavo portreto.
Svečiai?
Klimt'as, Renior'as. Užkulsiuos Massacio.

Žalia. Šalta žalia.
Sustingusi žalia.
Šalta, tarp geltonos,
Kurią stingdo.
Tirpsta.
Rūgštis.
Citrinos.
Citrinos.
Rūgštis.
Žalia.
Ar matai? Šalia portreto.
Nežinau, kaip kitaip padėti tau išvysti.

Massacio. . .

Visi į jį juokais žvelgia.
O ir Modernistai, anie - mum lyg apaštalai, kurių apsireiškimus stebim, o nebe tai - ką jie patys matė.
Ir čia mes pro akis dažniausia praleidžiame Massacio...
Vargšas... O buvo jis tik vaikas. Bet toks, kuris amžinai įkūnijo mūsų prarastą vaikystę. Prarastą galimybę gimti genijum. Grubu grubu. Eretiškai. Atleiskit. Bet čia tik ekspresija, kas anas - Massacio, galėtų būti. . . čik.

Žalia.

vvv

Kogero nesugebėsi anos užtepti gyvos, nepažindamas gyvybės.
Mesk į šalį konstruktyvų potepį. Tapk vandenių. Tapk žeme. Ir rask būdą išgyventi. Išgyventi niekam netrugdydamas, bet nenuneigiamai šviesus. Žalia.
Žalia giliau nei geltona ir mėlyna. Žalia esti dar ankščiau nei tu paimsi į rankas dažus.

Renior'as tave išmokys stebėti. Jis nuo pradžių prieina prie darbo, prie dažo jau tinkamu lengvumu, neperspaudžia pigmento, nešvaisto jo vėjais, jis užmaišo, bet gerai užmaišo, ir tepa. Tikiu įkvėpia ir iškvėpia. Tik taip gali atsirasti drobėje toks pulsas.

Jis beprotiškai svarbus! Tiek pat kiek būti gyvu, jog padaryti dalykus!

Jeanne Samary in a Low Necked Dress

Čia jum dovana. Gal ir sentimentalus padaras esu, bet rodos bent vieną tokią drobę sukūrus, gali jau nuleisti rankas.
Ir tapt muzikantu!
Čik.
Teptukai ant paletės,
Cigaretė rankoje,
Abi rankos maigo klavietūrą.
Drobė nė krust.

18 16 02 18
***
18 35 02 18

planas keičiasi, tapysim mėnulį.

Būkit pasveikinti,
Būkit sėkmingi
Mišios prasideda

1843 02 18

Žalia juda.



20 48
02 18
20 16

Taip patys nejusdami pribridom lig Pink Floyd'ų.

Žalios dar ilgai teks mokytis,
O įpatingai žiemą.
Ji negali būti plokščia,
Nebent tai Švėgždos dėžė.
Nebent ji jau negyva.

Bet užtepėm,
Kiek įmanoma jautriau,
Nors sunku vis nepaskubėti.
Išgyventi.


Ir čia prieisim prie trečio (?) mūsų svečio - Klimt'o.

Mum reikia nepriekaištingo dekoro.
Mum reikia tos rėkiančios traukos.
Tų ribinių geidulių.
Paslapties.

Bet tai jau bus po to.

Vėjas nuneša Pink Floyd'us,
Užsirūkau,
Ir laukiu nežinioje
20 52 02 18