Sevitas (13 dalis)

Pražuvę


Mane pažadino dusli, gargaliuojanti dejonė, atsklidusi nuo gretimo kalėjimo kameros gulto. Pramerkęs akį patraukiau nuo veido rankovę, dirstelėjau pirmiausiai į grotas, tada į savo kaimyną. Sargybinių koridoriuje nesimatė, o girtuoklis, kurį čia vadino ponu Saska, atrodė tikrai kraupiai, stengdamasis praplėšti užtinusias akis. Vyrukui buvo maždaug keturiasdešimt – tikrai garbingas amžius tokioje santvarkoje bei eroje. Jei tavęs per tiek laiko neužmuša kuri nors šeimos atžala, pasiryžusi žūtbūt „paveldėti“ šeimos turtą, tuomet pribaigia sugedę dantys.
Jis vilkėjo vidurinei klasei būdingus, šiek tiek puošnius rūbus, dabar smarkiai suglamžytus ir išteptus geltona, dvokiančia medžiaga, kurią ponas Saska naktį išvėmė pats ant savęs. Su kameroje tvyrančiu dvoku susitaikiau tik todėl, kad kvėpuojant per rankovės medžiagą jis atrodė daugmaž pakenčiamas. Gultai buvo kieti ir nedengti jokia minkštinančia medžiaga. Kampe žiojinti skylė grindyse buvo už unitazą ir aš galėjau lengvai suskaičiuoti, kiek kartų į ją buvo nepataikyta. Anot sargybinių, man dar „pasisekė“ - Nal Bados kalėjimas buvo tik švelni versija to, kas dėjosi didžiųjų miestų kalėjimuose. Veikiausiai todėl, kad rimtesnius nusikaltėlius ir galvažudžius jie paprasčiausiai korė miesto aikštėje.
Aš tuo tarpu buvau keistas nesusipratimas, po vidurnakčio atsibeldęs prie uždarytų miesto vartų ir ten sukėlęs triukšmą. Man juk reikėjo kažkokiu būdu sugrįžti pas savo šeimininkę, tiesa?.. Vartų sargyba iš pradžių pasiūlė man nešdintis į visas keturias puses. Kai aš jiems pasiūliau pažadinti Agielę, kuri galėjo patvirtinti mano tapatybę, į mane buvo nukreipti arbaletai.
Viešpatėliau aukštielninkas... Bent įsivaizduojate, koks jausmas, kai į tave nukreipia TIKRUS arbaletus? O jei kuriam nors sudrebės ranka?
Buvau nuvestas pas komendantą, o šis daug negalvodamas įkišo mane į kamerą, prieš tai iškraustęs kišenes bei atėmęs visus daiktus – taip pat ir kristalus. Agielė? Man buvo paaiškinta, jog naktį normalūs žmonės miega ir dėl vieno lunatiko jie tikrai nekratys užeigos, kad surastų mano šeimininkę. Turėjau laukti ryto.

Žvilgtelėjęs į langelį aukštai sienoje atsidusau lengviau – dangus jau buvo šviesus. Dabar buvo tik laiko klausimas, kada apie mane bus pranešta. Nenorėjau apie tai net galvoti. Nuotaika ir taip šūdina, o dar kietos lentos nugarą spaudė...
Ponas Saska šiaip ne taip pakilo nuo savo gulto ir basas nušlepsėjo į kampą nusimyžti. Mintyse jau planavau, kiek muilo sunaudosiu šveisdamas savo batus – kameros grindys buvo pasidengusios plonu juodo purvo sluoksniu, kuris gerokai priminė naftą. Tik kvapas buvo šimtą kartų blogesnis.

Paslaptinga sąmonės kertelė, atsakinga už mano archonės emocijas, ūmai ėmė skambinti pavojaus varpais. Iš pradžių užplūdo stiprus nerimas, tada pajutau paniką, tarsi mane kažkas ruoštųsi čia pat užmušti. Kai panika peraugo į nuostabą, o tada – į stiprų pyktį, tapo aišku, jog komendantas ir jo vadovaujami žmonės savo darbą visgi dirba atsakingai. Agielė ką tik išgirdo apie mano naktinį cirką ir jau skubėjo čionai. Beveik galėjau ją įsivaizduoti, leidžiančią iš ausų sieros garus.
Pakilęs nuo suolo apsitvarkiau rūbus ir plaukus. Ponas Saska užsisegė kelnes, išpaišęs šlapiais raštais akmenines kameros sienas, tada patraukė prie grotų ir sumykė kažkieno vardą. Po to pakartojo vėl, tik gerokai garsiau. Kai po trečio riktelėjimo niekas neatsiliepė, jis nusvirduliavo atgal prie savo gulto, išsitiesė ant jo, susikėlė kojas juodais padais ir po kelių minučių ėmė knarkti.

Krūptelėjau, išgirdęs kažkur pastate triukšmingai prasiveriančias duris. Artinosi žmonės ir keli iš jų žvangino kaustytais batais. TAME sąmonės kamputyje dominavęs įniršis pamažu ėmė slopti, tačiau ne tiek, kad galėčiau tikėtis džiaugsmingo susitikimo išskėstomis rankomis.
Durys į kamerų bloką griausmingai suriaugėjo ir atsivėrė. Miesto sargybinis žengė pirmas, uždėjęs ranką ant trumpo kardo rankenos. Įsitikinęs, jog kaliniai nemėgina suorganizuoti pasisvaidymo išmatomis, jis pasitraukė į šalį, praleisdamas likusius lankytojus. Sekanti žengė iki dantų ginkluota Jola Dahaka, tada išvydau ir Daevą, kuri patamsyje mėgino įžiūrėti kamerų gyventojus. Sargybinis patraukė grandinę ir aukštai stoge įtaisytos langinės šiek tiek prasivėrė, įleisdamos dienos šviesą ir gryną orą. Nepaisant to, Agielė vis tiek prisidengė nosį ir ėmė kvėpuoti per burną.
- Jis čia, - parodė sargybinis, žengdamas į mano pusę. Jis pats buvo jaunas vaikelis, visai neseniai perkopęs brendimo laikotarpį. Jam veikiausiai trūko netgi iki aštuoniolikos.
Agielė skubiai prisiartino prie kameros grotų ir su neslepiamu pasibaisėjimu nužvelgė mane bei visą likusį antisanitarinį vaizdą. Jola atrodė kur kas mažiau sutrikdyta.
- Labas rytas? - atsikrenkščiau neužtikrintai.
- Tai jis, - dusliai pratarė Agielė. - Išleiskite jį iš ten, imu į savo globą.
- Kaip geidausit, tamysta, - sargybinis nusegė nuo diržo raktų ryšulį ir ėmė ieškoti tinkamo.
- Tikriausiai buvo per daug naivu tikėtis, kad tu BENT VIENĄ dieną ištversi ko nors neiškrėtęs, - urgztelėjo Agielė. - Kodėl tave nutvėrė už miesto vartų? Ką tu iš viso veikei naktį kitoje sienos pusėje?
- Sioneira, - trūktelėjau pečiais. Ir pats suraukiau nosį, pajutęs naujų emocijų antplūdį. Agielė demonei nepuoselėjo jokių šiltų jausmų. Kaip ir jos archonei, Lilei Rangdai.
- Ji ir čia tave atranda? - prakošė mergina.
- Pagal kvapą. Ji kažkaip mane pažymėjusi, ar panašiai. Neklausk, kaip...
- Kas tokia Sioneira? - pasiteiravo Jola Daevos.
- Sukubas, - niauriai burbtelėjo ši.
Garsiai sutarškėję į žemę tėškėsi raktai, išsprūdę iš sargybinio pirštų. Jis baikščiai apsidairė tarp manęs ir mano šeimininkės.
- Nesijaudink, jos jau seniai nebėra, - paskubėjau jį nuraminti. - Pakišau jai vietoje savęs laukinę mešką, nors turiu pripažinti, pagunda pasiduoti buvo labai didelė, - atsidusau. - Jos krūtys ir užpakalis verti nuodėmės...
- Jūs pa... pakišot sukubui mešką? - nepatikėjo sargybinis. - Kaip?..
- Paėmiau mešką, atkišau ją prieš save ir nešiau kudašių link miesto vartų, - paaiškinau. - Jei netiki, paėjėk keliu šimtą žingsnių į Kastros pusę, įlįsk į mišką kairėje ir rasi kalną pjaustytos lokienos. Dar turėtų būti šviežia.
Jis nebežinojo ką apie mane begalvoti. Agielė nepatikėjo manimi nė per plauką, o Jola kreivai šyptelėjo, tikriausiai mėgindama pažodžiui įsivaizduoti, kaip toks liesas kaip aš „paėmiau mešką“.

Grotoms prasivėrus pagaliau žengiau į laisvę, mesdamas paskutinį žvilgsnį į tebeknarkiantį poną Saską. Jis miegojo tikrai kietai.
Agielė prisiartino, vis dar tebelaikydama nosinaitę prie savo nosies. Užsimojusi kita ranka sušėrė man į veidą, tada grįžtamuoju judesiu išlygino neteisybę tarp abiejų skruostų, net aiktelėjau neišlaikęs.
- Jei čia tokia tavo „globa“, tai aš grįžtu į kamerą! - pareiškiau.
- Užsičiaupk! - urgztelėjo ji, stverdama mane už rankos bei tempdama link kaustytų durų.
- Kodėl aš visados gaunu į veidą, nors kalta Sioneira? - nesupratau.
- Nes aš nė per plauką netikiu, kad tai buvo vien jos kaltė!.. Deive švenčiausia, bet tu ir smirdi!
- Atsiprašau, - sumurmėjau.
- Karavanas išrieda iš Nal Bados jau visai netrukus, o aš net negaliu tavęs tokio imti kartu! - tūžo Agielė. - Gerai, padarysime taip... Tu liksi kartu su Jola, nusimaudysi pirtyje, pasikeisi rūbus ir kai vėl atrodysi panašus į žmogų, pasivysite karavaną! Ir verčiau pasilaikyk savo nuomonę sau!
Man beliko kaltai linktelėti. Atgavau visus konfiskuotus daiktus, Agielė sumokėjo simbolinį mokestį ir netrukus atsidūrėme triukšmu bei dulkėmis persisunkusioje gatvėje.
Dienos metu Nal Bada bruzdėjo it bičių avilys ir žmonių gatvėje buvo tiek, kad akimirkai pasimečiau. Vos ne kiekviename jaukesniame kampe atsidarė mažiausiai po vieną lauko krautuvėlę ir miestas atrodė it vienas didelis turgus. Oras buvo persisotinęs šviežiai pagamintų pusryčių kvapais.
Siauros gatvelės ir dar siauresni perėjimai tarp pastatų išvedė mus netoli užeigos, kurioje nakvojome. Agielė sulaikė mus vietoje, praleisdama įkinkytą vežimą, triukšmingai dardantį grindiniu.
- Jola, patikiu Eriką tavo globon, - grįžtelėjo mergina į Selėjos karę. - Pasiimk dar du savo žmones ir paruoškite žirgus, kol Erikas maudysis pirtyje. Pirmoji pamaina šį rytą priklauso Gremori būriui, taip kad mes josime karavanui iš paskos. Negaiškite daug laiko ir kuo skubiau pasivykite.
- Supratau, - linktelėjo Jola.
- Ir neišleisk jo iš akių, - perspėjo Agielė. - Erikas turi keistą sugebėjimą įsivelti į nemalonumus, kai mažiausiai to tikiesi.
- Ei..! - neišlaikiau. - Tai labai netikslus pastebėjimas turint galvoje, jog aš šiame pasaulyje egzistuoju vos vienuolika dienų.
- Ir kiek iš jų praleidai ko nors neiškrėtęs?
- Tai... aš dar tik mokausi, - skubiai sugalvojau. - Man reikia gero pavyzdžio?..
Agielė piktai iškvėpė per nosį, čiupo mane už rankos ir ėmė tempti per gatvę link užeigos, murmėdama panosėje kažką panašaus į „tu nepakenčiamas“.

- Ką jis turėjo galvoje sakydamas, jog egzistuoja šiame pasaulyje vos vienuolika dienų? - pasmalsavo Jola, kai mes pasiekėme duris. Daeva paleido mane ir grįžtelėjo į merginą prisiminusi, jog iki šiol laikė ją nežinioje.
- Erikas yra mano sevitas, - atsiduso ji. - Pirmas toks visoje imperijoje, iškviestas magiškų apeigų metu... maniau, Sorote visi apie tai jau žino?
- Aš pastarąsias dienas keliavau ir neturėjau progų susipažinti su naujausiais gandais, - prikando lūpą Jola. - Sevitas? Dabar suprantu, kodėl tamsta leidžiate jam šitaip su jumis kalbėti. Paprastas tarnas seniai būtų netekęs liežuvio.
- Kai sugrįšime namo, pasitarsiu su ūkvedžiu dėl mažiau pavojingų, bet ne mažiau skausmingų bausmių, - sumurmėjo Agielė.
- Jis neatrodo labai ištvermingas. Panašus į mano brolį – dvi dienos drėgname, šaltame rūsyje jį visiškai palaužia, - pastebėjo Jola. - Jei ten yra žiurkių, užtenka ir paros.
- Mano motina pageidauja jį pamatyti, todėl nesu tikra, ar mums užteks laiko tokioms pramogoms. Antra vertus, meistro Uleipo adatos atrodo visai viliojantis sprendimas. Skausmingi kūno taškai ir visa kita...
- Esu tikras, mes išbandysime visas šias atrakcijas ne vieną kartą, - įsiterpiau, kol jos nepradėjo rimtai kooperuotis, genamos moteriško solidarumo. - Karavanas tuoj išvyks ir žmonės pradeda pamažu suprasti, kas čia taip dvokia. Einu ieškoti pirties, kol jūs susitarsite dėl viso kito, merginos.


* * *

Karavanas išvyko, palikdamas mane ir tris Selėjos šventyklos karius užnugaryje. Kol Jola ir dar viena mergina rinko daiktus bei ruošė kelionei žirgus, aš ir mane lydintis karys, kurio vardo neįsidėmėjau, suradome pirtį. Nežinau, ką Jola jam pasakė, tačiau bičas nusprendė išsimaudyti kartu, veikiausiai prisibijodamas mano antgamtiškų galių pakliūti į bėdą pačią netikėčiausią akimirką.
Tokiu ankstyvu metu pirtyje žmonių buvo vos vienas kitas ir tie patys užtilo bei atsitraukė toliau nuo mudviejų. Tik vėliau prisiminiau, jog mano nugarą puošė juoda tatuiruotė, išduodanti mano padėtį visuomenėje. Šie žmonės neturėjo tatuiruočių, nebent šios ką nors iš tiesų reiškė. Agielė turėjo ant riešo ištatuiruotą archonės ženklą. Kelis kartus regėjau vyrus bei moteris su mažomis, tačiau puikiai matomomis tatuiruotėmis ant kaklo – vergų žymės. Taip, šioje visuomenėje buvo vergų, tačiau apie jų tikslesnę padėtį man kol kas nepavyko išsiaiškinti – Agielė kažkodėl neturėjo ūpo apie juos kalbėtis.
Tuo tarpu mano tatuiruotė jiems buvo nepažįstama. Žinoma, galbūt kažkuris regėjo panašią ant kito sevito kailio, tačiau margintas kailis ir aiškiomis linijomis išpiešta oda nėra vienas ir tas pats.
Kruopščiai nusimazgojau kalėjimo smarvę, pasikeičiau rūbus, išsiploviau batus ir netrukus jau skubėjome prie žirgų, neketindami gaišti Nal Badoje nė akimirkos. Vakarykštės dienos kelionė nepraėjo be pasekmių – į balną įsiritau taip lengvai ir paprastai, kad pats nustebau. Net mano kumelė pakreipė galvą ir išdidžiai dirstelėjo į mane kaire akimi, tarsi sakydama „tu pavarai, bičas! “
Pro vakarinius vartus išdulkėjome pilnu greičiu.


* * *

Anot Jolos, kelio ruožas iš Nal Bados į Lorną buvo pats ilgiausias ir sudėtingiausias, be jokių civilizacijos ženklų iki pat kelionės tikslo. Dvi ilgos paros laukinės gamtos apsuptyje reiškė, jog žirgams turėjome skirti ypač daug dėmesio. Per greit išvarginsime – galas mums patiems, jei užklups plėšrūs žvėrys. Iš miesto išlėkę visu greičiu, po dešimties minučių jau turėjome gerokai sulėtinti tempą. Miško kelias buvo lygus, visai neseniai suplūktas daugybės vežimų ratų ir pats miškas atrodė kur kas šviesesnis bei ryškesnis. Medžių lapija dangaus aklinai negožė ir diena pasitaikė tikrai puiki – vos keli menki debesėliai. Nepaisant privalumų, įžiūrėti ką nors priekyje buvo sudėtinga. Jaunų medelių atžalos stiebėsi į dangų ypač tankiais guotais, kurie it retos salos buvo išsibarstę po visą mišką. Visa, ką galėjai pastebėti – tai panašių guotų sienas, slepiančias kiekvieną kelio posūkį. Tarp šių tankumynių daug kur plytėjo švaresni miško plotai, kuriuose paprastai būdavo įsikūręs koks nors ypač stambus lapuotis.
Netrukus žemės paviršių ėmė raižyti uolingos terasos, kelias ėmė dar labiau vingiuoti, aplenkdamas kiekvieną stambesnę kliūtį. Mes buvome atsilikę nuo karavano per pusvalandį kelio ir po dešimties minučių šuoliavimo visu greičiu, šis atstumas veikiausiai buvo sumažėjęs perpus, tačiau kol kas priešakyje neišvydome nė vienos pavejamos kepurės. Tik regėjome ženklus, jog su karavanu traukiantys darbininkai šen bei ten nukirto kelis medelius, ar išlupo pernelyg išsikišusius akmenis.

Kai Jola paliepė trumpam sustoti prie miško upeliuko pagirdyti arklių, pagaliau ryžausi išmėginti savo naują burtą. Kristalą jau buvau pasikabinęs ant kaklo šalia Raksio šukės. Dusyk bakstelėjau jį pirštu, giliai įkvėpdamas. Turėjau menką baimę, jog galbūt Sioneira galėjo atlaikyti burtus, žalingus paprastiems mirtingiesiems, todėl jai mano žaisliukas ir atrodė nepavojingas. Ką gi, dabar jau vėlu dvejoti.
Iš pradžių pamaniau, jog kristalas paprasčiausiai išsikrovė. Miškas, prie upelio stovintys žirgai bei žmonės vis dar atrodė tokie patys, kaip ir anksčiau. Niekas nepasikeitė.
Tik kai nusukau žvilgsnį į šalį ir pradėjau dairytis, pajutau visas naujoves.
Žirgai pradingo iš mano pojūčių lauko, tačiau žmonės ten išliko. Jola vis dar stovėjo pasilipusi ant akmens, nusiėmusi savo lanką ir paruošusi jį skubiai panaudoti, jei iškiltų pavojus. Jos abu pavaldiniai laikė žirgų pavadžius, nusileidę prie vandens. Visi trys spingsojo it balti žiburėliai mano galvoje. Užmerkęs akis galėjau įžiūrėti visus tris kur kas aiškiau. Manęs ten nebuvo, tačiau to ir nereikėjo – ir taip žinojau, kur turėčiau būti. Kiti trys taškai buvo išsidėstę atitinkamai mano pozicijos atžvilgiu. Panorėjęs galėjau kiekvieną iš jų patyrinėti atidžiau bei „stebėti“, ką jie veikia mano užnugaryje. Išryškinti, jie atrodė it balti vaiduokliai, apsupti neperregimos juodumos.
Taigi, šie trys „taškai“ buvo visai šalia manęs. O kaipgi visi kiti?
Nal Bada liko toli užnugaryje, už kelių kilometrų, todėl toje pusėje plytėjo absoliuti juoduma. Nė vieno taško. Žvėrių neišvydau, nes buvau suteikęs labai specifinę komandą – rodyti tik žmones. Tuo metu nemačiau reikalo kurti sudėtingesnę programą, nes nebuvau tikras, ar veiks ši.
Kitoje pusėje, kur turėjo būti karavanas, taip pat plytėjo juoduma. Jie buvo nutolę gerokai toliau nei siekė „radaro“ ribos. Atmerkęs akis patyrinėjau savo būseną – galvos neskaudėjo ir nejutau jokių ženklų, kad burtas mane kaip nors netinkamai veiktų. Sioneira buvo teisi...

- Iš kur tave Daeva iššaukė tokį? - pažadino Jolos balsas. Mergina dairėsi po mišką, vis mestelėdama žvilgsnį į mano pusę. - Tu nerodai jai jokios pagarbos ir nesibijai žadamų bausmių. Ar ir ten, kur gyvenai anksčiau, tau leido šitaip elgtis?
- Mano ankstesnysis pasaulis gerokai skiriasi nuo šio, - trūktelėjau pečiais. - Ten visi žmonės elgiasi panašiai, tad laikyk tai senu įpročiu. Be to, aš Agielės tyčia nesistengiu įerzinti.
- Bet tu esi čia jau vienuolika dienų. Argi tavęs nemokė tinkamo elgesio?
- Jos mėgino... - prisiminiau Daevos ir Njonos įkyrias pastangas paversti mane į aristokratą. - Tik nesakyk, kad ir tu dabar mane mokysi to paties.
- Ne, - trūktelėjo petį mergina. - Ne mano darbas. Tačiau jei Daeva įsakys tave nubausti, labai nesistebėk, jei įvykdysiu įsakymą.
- Supratau. Tave labai gerai išauklėjo, - sumurmėjau.
Ji neatsakė, mestelėdama mano pusėn šaltą žvilgsnį ir taip leisdama suprasti, kad nejuokauja. Turėjau įtarimą, kad Jolą mano nestandartinis bendravimas su archone timpčiojo už nervų galūnių – antraip kam visas šis pokalbis? Ir dar ji buvo karė – veikiausiai ypač gerai išdresuota paklusti, tarnauti ir numirti už savo šeimininką ar šeimininkę. Tai reiškė, jog man vertėjo pasilaikyti liežuvį už dantų.

Netrukus mes vėl buvome kelyje ir vėl raginome žirgus lėkti visu greičiu. Tikėjausi bet kurią akimirką pajusti karavano žmones savo „radaro“ lauko pakraštyje ir netrukus tai įvyko. Nujojęs dar apie kilometrą, iš tiesų pajutau daugybę signalų, išnyrančių į mano pojūčių zoną. Dabar žinojau, jog iki tikslo liko lygiai tūkstantis žingsnių. Sprendžiant iš taškų išsidėstymo, dvylika raitelių neskubėdami jojo vienas paskui kitą, sekdami nematomus kelio vingius. Agielė suposi balne antra nuo galo ir jos baltas, vaiduokliškas atvaizdas ėmė neramiai sukiotis į šalis, tarsi pajutęs mano žvilgsnį.
Po akimirkos mano sąmonę pervėrė du nauji pojūčiai – visai netoli Agielės, iš už „radaro“ zonos ribų išniro keli tuzinai naujų taškų. Tai negalėjo būti karavanas – tie žmonės judėjo kažkur visai  iš šalies, taikydamiesi šiek tiek į Agielės būrio priekį, tarsi ketindami žūtbūt susitikti.
Ir toji nelemta sąmonės dalis, atsakinga už archonės emocijas, ėmė skleisti stiprų nerimą, peraugantį į baimę.
- Plėšikai!.. - neišlaikiau.
Suprunkštė stabdomi žirgai, Jola ir du jos pavaldiniai įtempė vadžias, dairydamiesi į šalis ir ieškodami pavojaus. Lankas atsidūrė Jolos rankose greičiau nei spėjau mirktelėti. Vaikinas išsitraukė kardą ir griebėsi skydo, o antroji mergina paruošė abu tomahaukus.
- Nematau. Kur tiksliai? - agresyviai pareikalavo Jola.
- Aštuoni šimtai žingsnių į priekį, apie tris... trisdešimt raitelių, - pratariau besipinančiu liežuviu. - Joja iš dešinės pusės, ruošiasi užpulti Daevos būrį...

Jei Agielė kris, tuomet man galas. Jeigu mergina agresyviai ginsis, tuomet ji tikrai kris negyva – argi burtininkai tokiu atveju neturėtų būti pašalinti pirmiausiai?
- Jau užpuolė...
Nežinau, ką apie mane ir mano kliedesius pagalvojo Jola, dairydamasi į neperregimus jaunų medžių guotus, tačiau trumpą tylą netrukus pertraukė tolimas triukšmas, atsklidęs iš priekio. Miškų gūdumoje prasidėjo kautynės. Mergina apsisprendė akimirksniu.
- Trisdešimt raitelių? Esi tikras?
Linktelėjau, skubiai paragindamas kumelę. Vaiduokliškas Agielės atvaizdas  it paklaikęs dairėsi į šalis, tiesdamas ranką į vieną ar kitą pusę. Ji kažką kerėjo, tačiau mano radaras tokių smulkmenų nesiteikė pateikti. Jos žirgas atrodė it vos įžiūrimas šešėlis, kaip ir daiktai merginos rankose. Buvau tikras, jog Agielė kairėje rankoje laiko durklą. Ji judėjo juodoje erdvėje, apsupta kitų baltų siluetų, besitaikančių į ją sunkiai įžiūrimais ginklais. Rūsčiai atrodantys vyrai prašieptais dantimis. Kai kurie iš jų rėkė kovos šūkius, kuriuos pavėluotai girdėjome netgi per tokį atstumą. Trisdešimt prieš dvylika... ne, jau tik prieš devynis. Ir mes skubėjome į pagalbą vos keturiese – juokinga.
- Ar toli dar?! - grįžtelėjo atgal Jola, pralenkusi mane keliais šuoliais į priekį.
- Penki šimtai žingsnių! Ir trys žmonės jau krito!
Prašau, tik ne ji, tik ne ji!.. Tokią akimirką buvau pasiryžęs sekti Jolą į patį mūšio įkarštį, nes nebuvo jokio skirtumo - jei Agielė žus nesulaukusi pagalbos, tuomet man bet kuriuo atveju galas. Raksio kristalas dar turėjo šiek tiek magiškos galios, galėjau ką nors išversti iš balno kinetiniu bakstelėjimu... pala, stok...

- Stok! - šūktelėjau, vėl įtempdamas vadžias. Kumelė pasistojo piestu, vos neišmesdama manęs iš balno.
- Ką tu darai? - piktai pareikalavo Jola, paklusdama netikėtai komandai. - Jeigu Daevą užpuolė, tuomet mūsų pareiga...
- Jie užbaigė kovą! - šūktelėjau ir tuojau pat pritildžiau balsą. - Agielės būrys apsuptas, keturi žmonės kritę negyvi. Likusieji liovėsi kovoti ir meta ginklus. Jie pasiduoda.
- Tuomet juo labiau reiktų skubėti į priekį ir...
- Ne! - griežtai pertraukiau.
- Tu man nevadovauji! - piktai pareiškė Jola, pavarydama žirgą į mano pusę. - Nežinau, kaip tu gali pajusti juos per tokį atstumą, tačiau jei bijai, tuomet verčiau pasilik čia ir lauk kovos pabaigos, sevite!
- Bijau? - nervingai susijuokiau. - Tavo tiesa. Jei Agielė kris negyva, tuomet aš taip pat krisiu negyvas tą pačią akimirką. Lygiai tas pats galioja ir į kitą pusę. Negi tau niekas nieko nepasakojo apie trečios kategorijos sevitus?
- Prakeikimas... tikrai? - žioptelėjo vaikinas, nuleisdamas kardą.
- Jei ten tebevyktų mūšis, tuomet nedvejočiau nė akimirką, - dirstelėjau į jį. - Nėra jokio skirtumo, ar mirsiu stovėdamas vietoje, ar gelbėdamas savo archonę. Tačiau mūšis jau baigtas, Agielė imama į nelaisvę ir mes tai žinome. Dabar pasakyk man, kas geriau – keturiese veržtis į kovą prieš trisdešimt priešų, ar sekti jiems tyliai iš paskos ir patykoti geresnės progos?
Jola nuleido akis galvodama. Apsisprendė netrukus.
- Kiek priešų krito kovoje? - paklausė manęs.
- Nežinau, aš... aš sekiau tik Agielės būrį, - trūktelėjau pečiais. - Esu tikras, kad keli tikrai krito. Jei tave domina tikslūs skaičiai, tuomet plėšikų dabar yra... dvidešimt devyni. Lavonų negaliu įžiūrėti, jie dingsta iš mano regėjimo lauko.
- Tik vienas žuvo? - nustebo ji.
- Nesakiau, kad jų buvo lygiai trisdešimt. Esu tikras, jog žuvo daugiau.
- Su Agiele buvo mano kariai. Kiek iš jų liko gyvų?
Užmerkiau akis, kad galėčiau aiškiau įžiūrėti. Plėšikai atėmė visus nugalėtųjų ginklus, apsupo būrio likučius ir jau varė juos nuo tako kažkur į šalį. Agielę aptikau nesunkiai. Noilis Krabeda taip pat liko gyvas, kaip ir dalis jo komandos. Vienas iš medkirčių taip pat išgyveno. Likusieji...
- Du, - atsakiau. - Mergina ir vaikinas.
Kažkas giliai iškvėpė su palengvėjimu.
- Garbė Selėjai, Heidė vis dar gyva! - ištarė mergina su tomahaukais. Ji buvo pasiryžusi tikėti mano žodžiu be jokių paaiškinimų.
- Ar tu matai ir karavaną? - tęsė kamantinėjimą Jola.
- Ne. Tikriausiai bus kažkur toliau, priekyje. Agielė sakė, jog keliaus šiek tiek atsilikusi.
- Ir ką tu siūlai daryti? Tu juos visus dabar matai... kaip būtent?
Dėkui deivei. Mes jau nebuvome aklai besiveržiantis į kovą būrys. Kraujui nustojus kunkuliuoti, Jola ėmė vertinti situaciją kur kas blaiviau. Aš vis dar buvau išsigandęs, tačiau atgavęs viltį išgyventi.
- Savo archonę jaučiu dėl mudviejų ryšio. Ji dabar tikrai smarkiai išsigandusi. Visa kita... - ištraukiau iš už marškinių vėrinį, parodydamas Jolai rombo formos kristalą. - Magija. Kol kristalas įkrautas, jaučiu visus žmones tūkstančio žingsnių atstumu. Kol yra galios, galiu juos nesunkiai aptikti ir susekti.
Mano ranka nervingai drebėjo ir Jola tai matė, tačiau pasilaikė visas pastabas sau.

* * *

Mūsų kvartetui pasiekus mūšio vietą, plėšikai jau buvo nutolę per saugų atstumą į ugnikalnio pusę. Karavanas vilkosi daugiau nei už pusės kilometro priekyje, pavejamas per artimiausias dešimt minučių. Panašu, jog plėšikai jo net nepalietė, nutykoję paskutinius, labiausiai atsilikusius raitelius. Tai atrodė tikrai keista. Kupini prekių vežimai pravažiavo nė nepaliesti, o keli atsilikę raiteliai pasirodė verti kelių plėšikų lavonų?
Jola laiko veltui negaišo, pasiųsdama tomahaukais ginkluotą merginą visu greičiu į priekį, kad ši suorganizuotų pastiprinimą. Kelią pažymėjome didele, žemėje išrausta rodykle, nors ir aklas būtų nesunkiai pastebėjęs, jog čia visai neseniai virė mūšis. Kelias ir artimiausi krūmai buvo nutaškyti krauju ir nors lavonų plėšikai nepaliko nė vieno, liko pakankamai ryškūs pėdsakai. Šie man buvo visai nesvarbūs, kol turėjau savo magišką...

- Ot šūds, - nesusilaikiau, kai Agielė ir visi kiti žmonės pranyko iš mano pasąmonės net nepasiekę „radaro“ ribos. Jola jau buvo pasukusi nuo kelio, ketindama sekti pėdsakais. Ji ir vaikinas su kardu pažvelgė į mane, laukdami tęsinio.
- Judu abu sugebate kerėti, tiesa? - pasitikslinau. Jola ramiai linktelėjo, o vaikinas šiek tiek uždelsė, veikiausiai tikėdamasis sukto klausimo.
Ištraukiau savo vėrinį iš už marškinių, nusiėmiau nuo kaklo ir ištiesiau Jolai.
- Magiška galia baigėsi. Gal malonėsi įkrauti? Abu kristalus, jei nesunku.
- Palauk, - prisimerkė mergina, - argi tu pats nesi burtininkas?
- Jei būčiau, tokių smulkmenų neprašyčiau, - papurčiau galvą. - Ar aš tau panašus į burtininką?
- Tu... atrodai silpnas, - šiek tiek abejodamas pratarė vaikinas.
- Ir tu Agielės sevitas, todėl mes natūraliai nusprendėme... - užsikirto Jola. - Rimtai?
- Na gerai, - atsidusau. - Daeva nenorėjo, jog pasakočiau kiekvienam sutiktam, bet tai jau juokinga. Aš nesu joks burtininkas. Manęs neatstovauja jokia Selėja, Serefė ar dar kas nors. Todėl taip – aš pats neturiu jokios galios. Tačiau tai nereiškia, kad negaliu kerėti. Pameni, kaip Agielė vakar užkerėjo kristalą meistro parduotuvėje? - pažvelgiau į Jolą. Ši lėtai linktelėjo. - Tai buvo mano darbas. Agielė tik įkrovė kristalą, kad šis galėtų iš viso veikti...
- Palauk, - sulaikė mane Jola. - Tu užkerėjai kristalą dirbtuvėse?
- Taip.
- Ir tu nesi burtininkas?
- Tikrai taip.
- Bet... tu užkerėjai kristalą? - ji jau suko tą patį ratą antrą kartą, niekaip nepajėgdama suvesti galų.
- Aš užkerėjau ir amuletą, kurį dabar laikai rankoje, - parodžiau. - Jei man kas nors ir sekasi šiame pasaulyje, tai kristalų magija. Galite mane laikyti kristalų magijos burtininku, kuris pats neturi jokių magiškų galių... kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Ir jei norite sulaukti daugiau paaiškinimų, mums pirmiausiai teks išgelbėti mano šeimininkę. O tam reikia, kad abu mano amuletai būtų pilnai įkrauti.
Jola dirstelėjo į mano vėrinį savo delne.
- Tik nesugalvok jų išvalyti, - perspėjau. - Abu jie neįtikėtinai naudingi ir brangūs.
- Kol kas gerai nesuprantu, ką tu mėgini pasakyti, tačiau tebūnie, - sumurmėjo ji, sutelkdama dėmesį į kristalus.

Tuo tarpu ištraukiau iš pinigų kapšo likusius keturis, kurių dar nespėjau panaudoti.
- Štai ką mes padarysime, - atsikrenkščiau, kasydamasis pakaušį. - Kadangi aš nieko nenusimanau apie sekimą priešams iš paskos, man belieka pasikliauti jumis. Noriu, kad jūs abu, kaip ir aš, galėtumėt pajusti priešus iš labai toli. Tai daugiausia, ką šiuo metu galiu padaryti naudingo.
- Tu tikrai tai gali... - vis dar nesiliovė stebėjęsis vaikis.
- Patikėk, šiuo metu išburčiau bet ką, kad tik mano archonė išliktų gyva, - sumurmėjau, imdamas savo amuletus iš Jolos rankų. - Tik dar nesugalvojau burto, kuris išpildytų tokį norą.

Atsivertęs užrašų knygelę skubiai pasikartojau „radaro“ programą. Vienas pliusas - mano bendražygiai gebėjo kerėti, todėl nereikėjo pernelyg stengtis, suteikiant naujiems kristalams papildomą galią. Jie galėjo patys įkrauti savo žaisliukus.
Sugaišau vos pusę minutės, kol užkerėjau abu naujus amuletus. Tuo pačiu dar kartą įsitikinau, jog kartais rimtai nekenčiu Raksio ir jo humoro jausmo. Man tikriausiai reikės pačiam sukurti naują amuletą, kuris leistų naudoti magišką galią su paprastu „abrakadabra“ slaptažodžiu. Pageidautina – kur kas didesnį ir talpesnį. Galbūt man pavyktų dar kartą apsilankyti to paties meistro parduotuvėje ir išsiderėti  „karo lauko“ kristalą? Nežinau, kas tokį sugebėtų pilnai įkrauti, tačiau turėtų užtekti mažiausiai metams...
- Štai, įkraukite šiuos pilnai, - ištiesiau abiem kariams po amuletą. - Jie pradės veikti, kai dusyk bakstelėsite juos pirštu. Išsijungia lygiai taip pat. Laikykite juos visą laiką kuo arčiau odos, tik nepameskite. Jei liksime gyvi, norėsiu juos atgauti.
- Dar niekada nemačiau kristalų mago, kuris va taip paprastai kurtų artefaktus, - sumurmėjo Jola.
- Aš dar niekada nemačiau gyvo kristalų mago, kuris tvirtintų nesąs magas, - atsiliepė vaikinas.
- Arba kuris atkištų sukubui mešką lyg niekur nieko... - pratęsė mergina.
- Ką? - liovėsi šypsotis karys. Jola tik pavartė akis, susitelkusi į savo naują žaisliuką. Vaikis pasisuko į mane. - Ką?
- Iš tiesų meška pati atėjo, man net nereikėjo stengtis, - atsidusau.
- Bet... tu buvai susitikęs sukubą? Ir likai gyvas? Ar jos tikrai tokios gražios, kaip legendose kalbama? - neatlyžo karys.
- Aha, - linktelėjau. - Dar gražesnės. Daugiau papasakosiu, jei vakare vis dar būsime gyvi ir sveiki, gerai?

Jola pirmoji išmėgino mano burtą ir perprato jį labai greitai, nukreipdama žvilgsnį tiksliai į tą pusę, kur tolo plėšikų lydimas Agielės būrys.
- Aš galiu įžiūrėti netgi jų veidus, - sumurmėjo ji. - Ir pasakyti atstumą vien iš nuojautos. Nuostabu.
- Žirgai taip pat šiek tiek matosi, - netrukus prisidėjo ir vaikinas, užmerkęs akis, kad geriau regėtų. - Ir Tespa vis dar nepasivijo karavano.
- Tačiau netrukus pasivys, - atgijo Jola, sugniauždama talismaną delne. - Plėšikai artėja prie mano... pojūčių ribos. Turime tuojau pat paskubėti!
Ji paragino savo žirgą ir pasileido šviežiais pėdsakais visu greičiu. Nedelsdamas daugiau nė akimirkos, karys pasekė jai įkandin ir aš paraginau savo kumelę.

* * *

Žuvusius mūšyje aptikome netrukus – jie buvo atsainiai pakišti po pernykščiais lapais ir palikti laukiniams žvėrims. Iš viso devyni, patys tikriausi lavonai. Pirmieji mano gyvenime, kuriuos regėjau iš tiek arti ir dargi ne televizoriaus ekrane. Plėšikai tiesiog surinko visus vertingesnius daiktus, ginklus, numovė batus ir paliko kūnus likimo valiai. Jola nušoko nuo žirgo ir ėmė apžiūrinėti visus iš eilės, ieškodama savo pražuvusio kario.
- Norbis! - prakošė pro sukąstus dantis, atsiklaupusi prie vieno iš lavonų.
- Reiškia, Nortas liko gyvas, - papurtė galvą karys, atvertęs dar vieną kūną veidu į viršų. - Jis dabar turėtų degti iš pykčio bei keršto.
- Čia jo brolis? - susigaudžiau. - Reikėtų pažymėti vietą. Jis tikriausiai norės pasiimti kūną ir palaidoti jį tinkamai.
- Jei liks gyvas... - šaltai pastebėjo Jola. - Verčiau pasistenkime, kad taip ir nutiktų. Jie nudėjo penkis užpuolikus, mums liko dvidešimt devyni... ir dar tie, kurie greičiausiai lauks jų lindynėje.

Agielė ir ją lydintys žmonės tebejudėjo itin tiesia trajektorija – link ugnikalnio. Jie nestabčiojo ir nesiblaškė į šalis, pernelyg neskubėjo ir nepaliko nė vieno žvalgo, kuris tykotų galimų persekiotojų. Matyt nesitikėjo, jog kas nors iš karavano eikvos brangų laiką ir daugiau gyvybių, kad išgelbėtų vos kelis pagrobtuosius.
Jola laiko tikrai nešvaistė, spjaudama į visus pėdsakus ir rinkdamasi patį tiesiausią kelią, kur tik pasitaikydavo platesnis plyšys augmenijoje. Jaunų ūglių guotai leido mums gerokai sumažinti atstumą ir likti nepastebėtiems, tačiau trys visu greičiu lekiantys žirgai miške vis dar skleidė pakankamai daug triukšmo. Trys šimtai žingsnių jau buvo ta riba, kur net ir menkiausias triukšmas galėjo būti nugirstas. Jola tai nujautė geriau už mane ir netrukus davė ženklą sustoti. Kol ji dairėsi patogesnio kelio, žirgai atgavo kvapą. Trisdešimt aštuoni taškai tuo pačiu tempu tebetraukė link ugnikalnio.
Aš tuo tarpu įsitikinau, jog šis burtas naudojo neįtikėtinai mažai magiškos galios. Kai panaudojau jį pirmą kartą, amuletas buvo įkrautas tik tiek, kiek jam perdaviau galios iš Raksio kristalo. Netgi tada jis veikė beveik penkiolika minučių. Kaip ši programa rinko informaciją iš aplinkos bei atskyrė žmones nuo kitų padarų, man vis dar buvo mįslė. Galbūt per daug kvaršinau sau galvą, lygindamas magiją su kompiuteriais ir jų programomis? Vis dar negalėjau atsikratyti nuojautos, kad kažkur visai šalia turi slypėti neįtikėtina skaičiavimo mašina, paverčianti itin paprastas komandas į realius veiksmus, net jei šie vyko tik mūsų mintyse. Galbūt man paprasčiausiai reikėjo susitaikyti su mintimi, jog magija taip ir liks magija – nepaaiškinama ir neatskleidžiama. Rimtai – aš per daug galvojau...
- Pirmyn, - netrukus išgirdau Jolos komandą. - Kol kas pataikėme jų pėdsakais, tačiau nuo šiol mums derėtų palikti aiškesnius ženklus tiems, kas atskubės į pagalbą. Nukapok pakeliui po kelias šakeles, Bivili!
- Supratau, - atsiliepė karys. Pagaliau sužinojau jo vardą.

Kitas sustojimas įvyko, vos tik „radaro“ pakraštyje išvydome daugiau taškų, signalizuojančių apie naujus žmones. Šie niekur neskubėjo ir nejudėjo iš vietos, o Agielė ir jos palyda krutėjo kaip tik į tą pusę.
Jola sulėtino žirgą, dar palėkė kelis šuolius į priekį ir sustojo, dairydamasi po tuščią mišką. Išlipusi iš balno apsuko vadžias aplink artimiausią kamieną. Karys pasekė jos pavyzdžiu, įdėmiai stebėdamas tą pačią pusę.  Kaip ir anksčiau, bet kokį tolimesnį vaizdą nuo mūsų paslėpė nepermatomos jaunų medžių salos.
- Tai ir bus jų lindynė... dar septynios galvos, - sumurmėjo Jola. - Blogai.
- Kas? - paklausiau.
- Ar pastebėjai, kad jų tarpe nėra nė vienos moters? - grįžtelėjo ji. - Ir jie vedasi dvi belaisves merginas, kurių viena yra kilminga ir dar nepaliesta... Mes turime mažai laiko.
- Gerai, - kaipmat suvedžiau galus. - Sakyk, ką daryti, o didžioji vade!
- Tu lieki saugoti žirgų, - dėbtelėjo į mane mergina. Tikriausiai kaip reikiant prašoviau su titulais. Arba jai nepatiko mano tonas.
- Palauk... -  ištiesiau ranką, bet ji reikliai papurtė galvą.
- Tu esi pats silpniausias šioje komandoje, - pareiškė Jola. - Netgi neturi jokio ginklo. Ir mes negalime vestis žirgų, ar palikti jų be apsaugos. Aš ir Bivilis toliau eisime pėsčiomis. Mes esame išmokyti kovoti miškuose. O tu daryk viską, ką sugebi, kad nubaidytum visus laukinius žvėris ir nepaleistum žirgų. Mums jų dar reikės.
- Tu savo geriausią darbą jau padarei, bičiuli, - kilstelėjo amuletą Bivilis. - Jei ne šitie, mes vis dar klajotume miškais, įbedę nosis į pėdsakus. Dabar galime netgi prisėlinti nepastebėti. Verčiau sulauk pastiprinimo ir parodyk jiems tiesiausią kelią.

Jo žodžiai skambėjo labai teisingai ir man jie visiškai nepatiko. Tupėti užnugaryje, kol jie dviese stengsis įveikti trisdešimt šešis priešininkus? Na gerai, netgi su mano pagalba tai būtų beprotiškas sumanymas, bet visgi...
- Eikit, - paraginau juos, nesugalvodamas nieko geresnio. Gaišti laiką tuštiems svarstymams atrodė dar labiau nedovanotina.
Jola linktelėjo, stipriau sugniauždama savo amuletą. Bivilis atraitojo kelnes ir užkišo savąjį už kojinės, tiesiai į bato aulą. Dievaži, jei viskas baigsis sėkmingai, man reikės daug muilo...

Jiedu netrukus pradingo tarp medžių, o aš likau su trimis žirgais žaisti žaidimo, kuris iš mūsų, žinduolių, sumirksės pirmas.

* * *

Ar tikrai buvau prasčiausias komandos narys, tinkamas tik arkliaganio darbui? Mano užsispyrusi pusė niekaip nenorėjo su tuo susitaikyti, netgi kai visi faktai bylojo mano nenaudai. Pridėkite dar Agielės Daevos emocijas, grojančias mano pasąmonėje niūriausiais „Metallica“ motyvais ir suprasite, ką jaučiau likęs užnugaryje.
Gerai, tarkime, užpultų mane bent vienas iš tų trisdešimt šešių. Nuojauta kuždėjo, jog veikiausiai neatsilaikyčiau nė minutės. Patikrinau tai savo „radaro“ dėka. Visi tie vyrai atrodė stiprūs ir nusiteikę kovingai... galbūt išskyrus porą, kurie atrodė šiaip išprotėję. Nenustebčiau, jei po poros metelių plėšikavimo keliems iš jų būtų pavažiavę stogai.
Arba man pavyktų prisėlinti prie jų lindynės – panašiai, kaip dabar tą stengėsi atlikti Jola su Biviliu. Kas toliau?
Neturėjau žalio supratimo. Galėjau lygiai taip pat sėkmingai apmėtyti juos akmenimis ir tikėtis, kad visi kris negyvi. Negalėjau pakęsti tokio bejėgiškumo jausmo.

Mano kumelė vėl mirktelėjo, pralaimėdama spoksojimo rungtynes dar kartą. Laikas slinko vėžlio greičiu, o toji „radaro“ pusė, kur turėjo būti karavanas, vis dar liko tuščia. Pastiprinimas niekur neskubėjo.

Raksis minėjo, jog individo sugebėjimai geriausiai atsiskleidžia, kai gresia nuolatinis pavojus. Turbūt todėl kaliniai kalėjimuose niekaip nesiliaudavo išradinėję naujus pabėgimo būdus, o jų prižiūrėtojai – atiminėję geriausiai paslėptus savadarbius įrankius. Abi pusės jautė nuolatinę įtampą ir kiekvieną mielą dieną kovojo amžiną karą. Galbūt netgi čia, šiame pasaulyje.

Man liko du nepanaudoti kristalai ir Raksio šukė vis dar turėjo pakankamai krūvio kristalų magijai, tačiau ne praktiniam burtų panaudojimui. Netgi jei visą krūvį nukreipčiau vos vienam puolimo burtui, jo veikiausiai užtektų dviem ar trims mirtiniems smūgiams. Ką daryti su visais kitais? Raksis išreiškė pageidavimą, jog sukčiausi su jo dovana kuo išradingiau, tačiau viskam yra prakeiktos ribos. Ypač kai lieku vienas.
Štai, Jola paliko mane saugoti žirgus nuo laukinių žvėrių, tačiau neturėjau jokios magijos, galinčios juos nuvaikyti... Velniop – mano radaras netgi nerodė jokių laukinių žvėrių ir aš nenorėjau švaistyti magijos naujo radaro kūrimui bei įkrovimui. Teoriškai, būtų užtekę į programą įvesti vos vieną nedidelę pataisą ir visi miško žvėrys būtų lyg ant delno. Mano didžiausia problema vėl buvo ta pati – magiška galia ir jos efektyvus paskirstymas.

- Na gerai, dabar tu laimėjai, - pasakiau savo kumelei, kuri stebėjo mane viena akimi. - Galėtum padaryti bent vieną gerą darbą ir duoti man šiek tiek savo latentinės magijos, kad galėčiau perprogramuoti...
Užtilau, įstrigęs ties nauja mintimi. Mano dabartinis „radaras“ visai neseniai buvo įkrautas ir puikiai veikė, tačiau tai nereiškė, jog aš negalėjau sunaikinti jo programos nepažeidęs paties krūvio. Tikrų tikriausia latentinė energija.
- Šaunuolė, - skubiai pagyriau kumelę, išsitraukdamas užrašų knygelę.
Radarą iš tiesų galėjau sunaikinti ir tebeturėti beveik pilną kristalą, kuris buvo netgi didesnis už Raksio dovanotą šukę. Taigi – daugiau krūvio kažkokiam kitam burtui. Radaras naudojo tiek mažai, kad jam būtų užtekę vos žiupsnio... ir man rimtai reiktų sugalvoti magiško krūvio matavimo vienetus, kol nenusivažiavau į pievas.
Skubiai surašęs naują „radaro“ programą, atidžiai patikrinau visas logines grandis ir šiek tiek pagalvojęs įvedžiau kelis mažus papildymus. Neturėjau supratimo, ar jie suveiks teisingai, tačiau dabar buvau tikras, jog netgi atnaujintas, „radaras“ neiškeps mano smegenų.
Jola ir Bivilis jau buvo prisiartinę prie plėšikų stovyklos per šimtą žingsnių ir dabar laaaaabai lėtai krutėjo išilgai perimetro. Tuo tarpu Agielė jau buvo atsidūrusi pačiame blogio irštvos centre ir jos emocijos šoko kadrilį vos ne kiekvieną akimirką. Man norėjosi mesti visus užrašus ir lėkti jos glostyti. Plėšikai veikiausiai būtų mirtinai... apstulbę.
Pasistengiau išmesti pašalines mintis iš galvos ir čiupau Raksio dovaną. Du bakstelėjimai ir radaras nustojo veikęs. Dar po akimirkos kristalas tapo tuščias ir gerokai blankesnis – nuo jo paviršiaus pranyko holografinis skriptoras. Padėjau jį į šalį ir paėmiau tuščią. Sunkiausia dalis – tebežvelgiant į užrašų knygelę mintyse suformuoti riebesnę nei iki šiol vientisą „programą“. Papildomos energijos tik šiek tiek, kad užtektų daugiausiai pusvalandžiui.
Naujasis „radaras“ silpnai sužibo naujutėlaičiu skriptoru ir aš nekantraudamas bakstelėjau dusyk pirštu, ketindamas išmėginti.

Ankstesnysis burtas veikė puikiai, tačiau jo aprėpiamas laukas beveik visą laiką išlikdavo tuščias, juodas it naktis. Išskyrus tas vietas, kur maišėsi žmogiški padarai.
Dabar dviejų kilometrų skersmens blynas nusidažė šimtais, galbūt net tūkstančiais naujų taškų. Ir šį kartą jie buvo skirtingų dydžių bei skirtingų spalvų, nurodantys skirtingus aptiktų gyvių tipus. Mano laimei, programoje įrašytas apribojimas suveikė tinkamai ir visi smulkūs gyviai buvo išfiltruoti. Ši vieta sukėlė šiek tiek galvos skausmo – kaip magijoje įvardinti dydį, kuriuo norėtum kažką apriboti? Metrai, žingsniai, pėdos, coliai ir visi kiti matavimo vienetai buvo žmogaus išradimai. Jokios garantijos, jog būsi suprastas teisingai, nebent pati magija konvertuotų kerėtojo pasiūlytus vienetus į kažkokius universalesnius. Su svoriu lygiai tas pats. Aš tepajėgiau surasti vieną skubią išeitį – surišti matavimo sistemą su savo kūno parametrais. Taigi, jei nurodyčiau programai išfiltruoti visus gyvius, kurie nesiekia dešimtadalio mano kūno masės, dieviškieji administratoriai (ar kas ten tokie prižiūri visą šitą abrakadabrą)  jau turėtų tikrą atsvaros tašką. Mane.
Vėlgi – galbūt aš tiesiog per daug galvojau ir programai būtų užtekę paprasto „išmesk visus, kurie nėra gyvybei pavojingi“. Tačiau neturėjau laiko tokiems eksperimentams. Durnių pavoliosiu, kai Agielė ilsėsis ant sofos ir gurkšnos arbatą.

Dabar tiksliai žinojau, jog artimiausiose apylinkėse laukinių žvėrių tikrai buvo, tačiau šie kol kas laikėsi pakankamai toli. Jie ryškiai spindėjo geltonais atspalviais, išsibarstę per visą plotą. Balti taškai tebežymėjo žmones ir šiame fronte vis dar nebuvo nieko naujo. Jola ir Bivilis dabar tūnojo vienoje vietoje, nedrįsdami nė krustelėti. Mano sąmonėje jiedu švytėjo mėlynomis spalvomis – individai, gebantys naudoti magiją. Agielė irgi buvo nusidažiusi ta pačia spalva. Šalia jos gyvi tebekrutėjo du magai – Jolos įkalinta komanda. Tuo tarpu plėšikų tarpe vos vienas mėlynas ir to tipo veidas man kėlė stiprias abejones. Jis atrodė... ne itin sveikas. Mačiau jį krutantį ratais aplink kažkokį blankų objektą, besilaižantį ir nervingai dirsčiojantį į naujuosius belaisvius, ypač moteris ir tą vieną karį (berods, jo vardas buvo Nortas). Iš plėšiko veido niekaip nepranyko keista šypsena. Ar jau sakiau, kad jis atrodė ne itin sveikas?..
Stovykloje dar sukiojosi keli tuzinai geltonų taškų, kurių ankstesnysis radaras nerodė. Žinoma, žirgai ir...
- Šunys! - iškvėpiau, tik dabar supratęs, kodėl Jola ir Bivilis nustojo artinęsi. Jie tikėjosi žmogiškos sargybos, tačiau keturkojai sargai buvo visa kas kita. Tą supratau netgi toks žaidimų lentos strategas kaip aš. Menkiausias vėjas neteisinga kryptimi – ir sėlintojai taps bėgliais. Įtariau, jog Sitro imperijoje įstatymai dėl antsnukių dar nebuvo išleisti. Ar aš tikrai turėjau tūnoti šioje vietoje ir laukti manos iš dangaus?

Mano rankose dar liko ankstesniojo radaro kristalas, veikiausiai beveik pilnas ir tinkamas mirtiniems burtams. Kerėjimo metu galėjau užpildyti jį iki viršaus, sunaudojęs Raksio kristalo likučius. Tačiau ką pasirinkti? Ugnis, žaibai ir kinetiniai smūgiai priklausė „brangiųjų“ burtų kategorijai. Net jeigu užprogramuočiau kristalą kiekvieną šūvį automatiškai nutaikyti su  absoliučiu tikslumu, trisdešimt šešiems žmogaus formos taikiniams ir dar tuzinui šunų to gerokai per mažai. Kiek reikia kinetinės jėgos, kad būtų pramušta krūtinės ląsta ir pažeista širdis? Na gerai, pridėkime dar šarvus – dauguma plėšikų juos nešiojo.
- O koks skirtumas? - sumurmėjau pats sau. - Jei kiekvienas smūgis tiksliai nutaikomas, tuomet man tereikia pasiekti Jolą...
Taip, Jola taptų mano generatoriumi. Kristalas būtų akumuliatorius, o burtas – vamzdis ir taikiklis  viename. Su šitokia strategija jau galima šį bei tą nuveikti. Be to, mergina turi lanką ir veikiausiai moka juo naudotis.
Tai reikštų, jog mano generatoriumi visgi taps Bivilis. Jola bus užsiėmusi.


Dėmesį ūmai prikaustė sujudėję „radaro“ taškai. Užsimerkiau. Jolos ir Bivilio mėlynos dėmės it paklaikusios tolo nuo plėšikų stovyklos ir juos visu greičiu vijosi tuzinas geltonų taškų... Jau mažiau kaip tuzinas – vienas ką tik dingo iš radaro, veikiausiai pervertas strėlės. Sujudimas it nesulaikoma banga sklido per visą priešo stovyklą.
- Bet jums ir sekasi! - sugriežiau dantimis, jausdamas velniop dundančius planus. Du šunys pasiekė bėglius ir vienas kaipmat išnyko, kritęs ant žemės – Bivilio kardas jį mirksniu perskrodė pusiau. Matyt panaudojo savo burtus, nes kažin ar paprasti ašmenys įstengtų šitaip...
Abiejų karių nelaimei, likusiems šunims į pagalbą jau skubėjo ginklus nusitvėrę vyrai, o ir šunys nė neketino pasimokyti iš kovoje kritusių kolegų. Krito dar du žvėrys, o tada likusieji būriu suvirto ant bėglių, šiepdami dantis ir taikydamiesi į gerkles. Net nepajutau, kaip mano kumštis įsirėžė į medžio kamieną. Būčiau išrėkęs keiksmažodį, tačiau pats visai lengvai girdėjau, kaip jie ten grumiasi vos už kelių šimtų žingsnių. Galėjau tik bejėgiškai stebėti dantis sukandęs.
Šunų apkandžiotus bei sukruvintus karius plėšikai dar pavaišino smūgiais, nors šie vargu ar beketino gintis, žvėrių laikomi vietoje. Šunys buvo išvaikyti į šalis, abu nelaimėliai nuginkluoti ir nutempti į stovyklą, likusių belaisvių draugijon.
- Velnias! - atsidusau, dirstelėdamas į kristalą savo delne. Vėl grįžau ten, nuo ko ir pradėjau.

Šių plėšikų nesupratau - kokio galo imti į nelaisvę žmones, kurie su savimi nesigabena jokių ypač vertingų prekių? Argi ne patogiau juos tiesiog dobti vietoje, susirinkti daiktus ir patikėti visa kita laukinei gamtai? Koks tikslas stengtis išlaikyti belaisvius gyvus, ypač jei šie nėra moterys, papuolę į vienišų vyrų kompaniją?
Antra vertus, tokių keistenybių dėka Agielė vis dar buvo gyva, o kartu su ja ir aš. Gal šie žmonės vertėsi išpirkomis už ypač kilmingus belaisvius?..

Išpurtęs trukdančias mintis iš galvos, susitelkiau į kristalą. Man reikėjo pigaus burto, kuris kažkokiu mistišku būdu atimtų apie keturiasdešimt gyvybių įkrautas vos vieną kartą. Ir šioje vietoje buvau kaip reikiant įstrigęs.
Žmogaus kūnas pats savaime nėra pats patvariausias. Pavyzdžiui, užtektų aukos smegenyse įžiebti šimto laipsnių, kelių milimetrų skersmens tašką vienai sekundei ir kažkas neišvengiamai sulūžtų. Galbūt auka kažkokio stebuklo dėka išliktų gyva, tačiau vargu ar blaiviai mąstanti... jeigu iš viso mąstanti. Atrodytų, viskas primityvu ir paprasta.
Savo laimei, Abrakse buvau itin atidus mokinys, net jei pamokas lankiau vos savaitę. Vienos iš pamokų metu mums buvo užduotas retorinis klausimas – kodėl burtininkai stengiasi vienas kitą sužeisti ugnimi, žaibais ar jėgos smūgiais, jei daug lengviau būtų, tarkime, iškepti priešininko širdį iš vidaus? Toks klausimas gerokai sužadino mano vaizduotę ir kartu privertė sunerimti.
Be reikalo. Invaziniai burtai priklausė pačių brangiausių bei sudėtingiausių kategorijai –  dešimtis kartų brangesni už kaitriausią liepsną.
Pasirodo, dėl tokios išaugusios kainos buvo kaltas žmogaus bioenergetinis laukas. Siela, aura, dvasinis skydas – vadinkite kaip norite. Mes visi jį turime. Netgi mažiausias sliekas tokį turi ir būtent jo dėka kūnas yra įnirtingai saugomas nuo bet kokios pašalinės galios įsiveržimo. Panašiai kaip Žemė yra apsisaugojusi nuo Saulės vėjo magnetinio lauko dėka. Jei ne šis natūralus skydas, kiekvienas nupiepęs demonas naudotų jus it lėlę, nuspyręs tamstos sielą kur nors į kampą.
Antra vertus, ta apsauga nėra absoliuti. Kūną sužeidus pakankamai smarkiai, bioenergetiniame lauke gali atsirasti skylės – štai tada invazinis burtas tampa įmanomas. Problema ta, jog tam priešininką tektų sužeisti vos ne mirtinai – kad šiam dingtų noras gyventi.
Taip pat invaziniai burtai gali patekti į vidų gavę aukos leidimą. Tuo naudojasi demonai, įsiprašydami vidun apgaulingais pažadais. Šiek tiek lengvesnis metodas – įnešti tuos pačius burtus į organizmą su skysčiais arba maistu. Vanduo, panašiai kaip ir kristalai, gali išlaikyti bet kokį užkeikimą tam tikrą laiką. Tačiau visam tam reikia žinių ir kruopštaus pasiruošimo. Jei susitinka du burtininkai ir užverda netikėtas mūšis, nėra kada rūpintis įtikinėjimais ar nuodais. Nė vienas iš jų tikrai nepradės patikliai šypsotis, neišskės rankų ir nepasiūlys iškepti jo širdį, kad tik kitam būtų lengviau. Ugnis, žaibai ir smūgiai bus pats pirmas abiejų pasirinkimas.
Man visa tai reiškė, jog maža burto kaina ir keturiasdešimt būsimų lavonų nesiderino tarpusavyje. Gal man rimtai padegti mišką ir sukelti paniką stovykloje?..


Prunkščiantys, vietoje nerimstantys žirgai privertė skubiai atsitokėti. Atkreipęs dėmesį į „radarą“ pastebėjau, jog geltoni taškai kartu su baltais traukia mano kryptimi ir yra priartėję pavojingai arti.
Pirmiausiai pagalvojau, jog kažkuris iš šventyklos karių bus mane išdavęs. Tačiau netrukus susigriebiau, jog du vieniši, pėsti kariai miške kiekvienam idiotui pasirodytų truputį įtartini. Jie traukė čionai Jolos paliktais pėdsakais, tikėdamiesi surasti žirgus ir vienintelis idiotas šiose apylinkėse buvau aš. Vos spėjau tai sugalvoti, keturi šunys urgzdami išlėkė iš už brūzgynų ir nusitaikė tiesiai čionai, džiaugsmingai prašiepę iltis.
Bėgti?
Net jei įsirisčiau į balną, vargu ar suspėčiau įsibėgėti. Šunys buvo jau čia pat ir ant manęs nesugriuvo tik todėl, jog sėdėjau po medžiu ir nejudėjau iš vietos, bijodamas blogiausio. Apsupę sustingo ratu, urgzdami, kalendami dantimis ir tarsi maldaudami „o dabar atsistok ir pradėk bėgti, mes tau nieko blogo nedarysime – tik pažiūrėsime! “
Ne, ačiū...
Šiek tiek atsilikę vyrai tuoj pasivys savo geriausius keturkojus draugus. Tokią akimirką tegalėjau padaryti vieną gerą darbą – nutraukiau nuo kaklo kristalų vėrinį ir skubiai sukišau jį į rankovę. Vienas iš šunų amtelėjo ir šastelėjo į priekį, taikydamasis į mano ranką, tačiau tuoj pat atšoko.
- Žiūrėk, dar vienas! - šūktelėjo balsas nuo medžių guoto. Po kojomis traškėjo šakelės ir lapai. Vienas po kito, keturi vyrai išlindo į laukymę ir ėmė artintis su ginklais rankose. Kol kas mačiau juos tik „radaro“ dėka. Bijojau pasukti galvą, kad neišprovokuočiau šunų.
- Kerėtojas? - paklausė kitas, šiek tiek laibesnis balsas.
- Nežinau. Tegu pats Bateta aiškinasi... Ei, tu!
Šunys atšoko į šalis, o man į šlaunį spyrė kietas, odinis batas. Aiktelėjęs nuvirtau ant šono ir dėbtelėjau į plėšiką gerokai įsižeidęs.

Tikrovėje jie atrodė kur kas nemalonesni. Ne itin aukšto ūgio, tačiau tvirtai sudėti ir užgrūdinti gyvenimo laukinėje gamtoje bei negailestingo amato. Pastarasis atsispindėjo kiekvieno iš jų veiduose. Žinoma, jie buvo paženklinti randais ir mėlynėmis. Išskyrus vieną, kuriam galbūt labiau sekėsi. Visi susivėlę, barzdoti ir turbūt nė karto neregėję skustuvo. Tas, kuris man įspyrė, savo barzdą netgi buvo susipynęs į purviną kasą.
Tačiau labiausiai man nepatiko jų žvilgsniai. Kaip bežiūrėk, tose akyse spindėjo ne intelektas, o noras pulti bei užkapoti. Jie buvo tiesiog apsigimę savo amato meistrai.
Užuodusi ketveriukės kūnų kvapus, mano kumelė pamėgino nusitraukti nuo pavadžio. Kai tai nepavyko, gyvulys pasuko nosį į šoną. Taip – vyrai savo drabužių neskalbė tikriausiai visą amžių ir dar ilgiau. Pauostęs orą nebebuvau toks tikras ir dėl originalios rūbų spalvos. Du iš keturių nešiojo šilto ir šalto regėjusius krūtinės šarvus. Abu jie rankose gniaužė po medkirčio kirvį. Vienas laikė paruošęs lanką, o Plėšikas Purvinoji Kaselė taikėsi į mane trumpo kardo smaigaliu.
- Kas tu toks? - urgztelėjo jis. Žodžius kapojo su sunkiu akcentu ir man prireikė kelių sekundžių jiems iššifruoti.
- Aš... arklius saugau? - pratariau.
Jie susižvalgė. Purvinoji Kaselė kreivai išsišiepė, nors humoro jo veide neišvydau nė lašo.
- Silpnas ir liesas. Vieni kaulai, - parodė į mane, nuleisdamas kardo smaigalį žemiau. - Tu, arkliagany! Ar yra daugiau jūsų kur nors netoliese?
- Ne, - papurčiau galvą, pagaliau atgaudamas sugebėjimą mąstyti. Daug galvoti nebuvo ko – jie mane nutvėrė ir jei mėginsiu sprukti, man galas.
- Meluoji? - jis atsitūpė, pasiremdamas savo kardu ir išversdamas į mane savo galvažudiškas žlibes.
- Turi savo šunis, - parodžiau. - Jeigu jie užuos dar vieną, galėsi mane... pakabinti ant medžio.
Laiku nusprendžiau neužsiminti apie jo kardą. Verčiau tegu galvoja apie virves, kurių nepasiėmė. Sprendžiant iš pusiau pamišėliško žvilgsnio, pribaigti mane be jokios priežasties jam buvo juokų darbas.
Plėšikas Purvinoji Kaselė čiupo viena ranka mane už atlapų ir pastatė stačią, net viršutinės sagos į visas puses išlakstė. Smakro mostu parodė savo bendrams čiupti žirgus ir švilptelėjo šunims.
- Bateta su tavim išsiaiškins, - dėbtelėjo į mane, tada paleido ir žengė į stovyklos pusę. - Neatsilik, arkliagany! Mėginsi bėgti – šunys kojas nugrauš. Batetai tavo kojos tikrai nereikalingos.
Man į nugarą stuktelėjo kirvio kotas ir aš paspartinau žingsnį.

* * *

Ar esate kada regėję narvą, kuriame lėtai fermentuojasi žmonių lavonai? Esu tikras, jog senais laikais tokie buvo labai populiarūs kiekviename didesniame mieste, kur reikėjo parodyti pavyzdį visiems būsimiems nusikaltėliams. Sargyba pagaudavo porą vagių, nusukdavo jiems sprandus ir narvus su jų lavonais pakabindavo kur nors virš vartų. Karštis, paukščiai ir musės nemalonų vaizdą  per kelis mėnesius paversdavo į groteskišką meną. Skeletai narvelyje. Kiekvienas miestietis galėdavo nemokamai žvilgtelėti ir nusišypsoti žinodamas, jog gyvena saugioje visuomenėje.

Kam tokio šedevro prireikė miško gūdumoje ir dargi šalia įėjimo į plėšikų urvą, neturėjau supratimo. Medinio narvo viduje muses viliojo trys pusiau supuvę lavonai ir niekas į smarvę nekreipė dėmesio. Netgi tie, kurie sėdėjo aplink laužavietes ir graužė svilintus kepsnius, vis dar nepaleisdami iš rankų savo kuokų, kirvių, kardų, lankų ir iečių.
Nuo gausybės rūsčių, šiek tiek pašaipių žvilgsnių pasijutau labai nejaukiai. Po galais - mano kumelė sulaukė kur kas daugiau pagarbos. Netgi iš šunų...
Niuksas į nugarą priminė, jog turėčiau kilnoti kojas.
Stovykla buvo įkurta šalia vienišos uolos, kurioje žiojėjo labai plati, tačiau itin žema kiaurymė. Abipus tako į olą, kietai ištryptoje miško aikštelėje liepsnojo dvi laužavietės, šalia kurių dviem pusračiais stovėjo grubaus darbo palapinės, dengtos odomis. Šiek tiek toliau, palei nebaigtą smaigų tvorą tingiai sukiojosi likę šunys, kurie kaipmat susidomėjo naujais atvykėliais. Dar daugiau urzgimo ir dantų rodymo. Plėšikas Purvinoji Kaselė be jokių ceremonijų nuvijo juos šalin, tada čiupo mane už pakarpos ir švystelėjo į urvą:
- Ei, Bateta! Žiūrėk, ką tau atnešiau!
Pasirodo, urvo dugnas buvo šiek tiek žemiau nei aplinkinis žemės paviršius. Įkritęs į skylę  nusivoliojau ištrypta juoda žeme, kaipmat pamesdamas krypties jausmą. Tik kai pagaliau sustojau vietoje ir galva nustojo suktis, įsižiūrėjau į pilką prieblandą atidžiau.

Ola aplink mane buvo maždaug dvidešimties žingsnių pločio ir beveik tokio paties gylio. Pilkomis, nelygiomis sienomis kai kur tekėjo siauros vandens srovės, vietomis akmenį margino smulkūs stalagmitai ir tankūs samanų kupstai. Šioje vietoje buvo nemaloniai vėsu ir drėgna. Dienos šviesa siekė vos keletą žingsnių nuo įėjimo, toliau vaizdą praskaidrino kukli poros fakelų šviesa.
Ji ir leido įžiūrėti aukštą, liesą tipą, palinkusį tiesiai virš manęs ir spoksantį žemyn pačiu šiurpiausiu žvilgsniu, kokį tik man teko matyti per savo trumpą gyvenimą. Tą veidą jau buvau regėjęs anksčiau „radaro“ dėka, nudažytą mėlyna šviesa. Tačiau tikrovėje jis atrodė kur kas nemalonesnis, ištemptas į šalis plačios, tikro bepročio šypsenos.