Per lango stiklą rieda
lietaus ašaros.
Na, ko verki, lietau,
kas išvarė tave iš namų -
debesio?
Na, neverk - delnuose tave
priglausiu
ir nuvytusį gėlės žiedą
nuprausiu.
Šį rytą tavo ašaros
liūdnos
nesustodamos rieda per
stiklą...
Gal tavo rūmai danguje
sugriuvo,
gal tėvai išvarė klajoti
be tikslo?
Na, neverk, liūdnasis
lietau, -
lūpomis tave paliesiu,
aš kaip ta gėlė
išdžiuvau,
man taip reikia
draugo,
su kuriuo pabūti galėčiau.