Laimės ilgesys

Krentu iki skausmo nuo netikro jausmo. Grandinės negatyvo surakino mane. Negaliu išsilaisvinti iš tuščios kasdienybės, liko tik malonumai virtualios realybės. Nenustoju galvoti, negaliu pamiršti... Tų dienų kai mokėjau skristi. Kai buvau aukščiausiam taške, todėl kad turėjau laimę delne. Jaučiau tave šalia. Tu švietei man ryškia šviesa ir sakei man, kad aš ne viena. Mokei šypsotis, kai nebuvo jėgų. Ir vijai šalin demonus rutinos, kai darydavosi visai tamsu. Bet bėga dienos, o tu eini vis tolyn. Skausmo šukės man smenga gilyn. Laiko nėra, o aplink netikri veidai. Materialumo ištroškę visi padarai. Kaip man ištrūkti iš šio balagano, kaip susigrąžinti laimę, kuri iškeliavo? Nebenoriu tapti dalimi pilkumos, kur nėra nei vienos asmenybės tikros.