...

Kalbam apie spalvas kaip erdves – jų
visur net ir nuovargio metą pilna
lyg dvasių,
lygių lyg šilkas, šiltų lyg vilna.
Jos yra žinojimo ką matai įžangos,
jų siūlai stiprūs, žinau juos,
o jų audiniui plyštant guos
tai, kad giliau atsiveria naujos,
tokios, kurių kaip tik ir trūko,
tad iškart kvieti vidun. Ką
pagaliau papasakos apie rūką
mėlyną, kai laikas ūmai blunka?