Tuštybė

Kokia tyli naktis
Net per tyli
Visiems bepročiams
Penkioms akimirkoms
Išlindusiems
Iš savo purpurinių karstų

Per tyli ir jai
Tobulai
Tobulų mirties namų
Gyventojai
Išsidabinusiai
Nagais juodais lakuotais
Ir didelėmis akimis
Kaži ar kas beregėjo
Tobulesnes
Kaži ar kas besistebėjo
Kada bematę liūdnesnes

Balta oda
Baltesnės niekur nebėra
Tokia šalta
Net žiema
Paniurus atsitraukia
Paleidžia
Nusileidžia
Akis savas užmerkia
Kad josios atsimerktų
Nes tobulesnio šalčio
Nebėra

Basomis
ledais
Ir kapinių žeme
Pėdsakų neįmindama
Ji čia

Slėpkite mintis
Jausmus  spintose rakinkit
Bijokite
Ji čia

Kas drįsta keikti
Vikšrais žodžiai
Iš žiočių ropoja
Kad drįsta teisti
Pirštai žalčiais išsirango


Tik niekas nebijo
Ir springsta vikšrais
Tiesia rankas
Ir pirštus
Šliaužiančius roplius

Ir ji pasitrauks
Palikdama tuos
Teisingumu burnojančius žmogiškus parazitus
Mintančius savo pačių lervom išspjautom
Ir tikinčius
Kalbant dieviškus žodžius
Tik Dievas
Seniai
Labai seniai
Jau 2016-tus metus
Nė nepažvelgia


Ir jis yra teisus