Žemių karai

Prologas


Miras - miestas pietinėje Helsvudo dalyje. Jis vienas didžiausių ir be abejonės pats tvirčiausias visoje Helsvudo karalystėje. Miro sienų storio pavydėti galėjo net pati sostinė - Detrentas.,, Nesugriaunamasis miestas“ - štai kaip vadino jį visi šalies gyventojai. Tačiau ne tik dešimčių metrų storio sienos apsaugojo miesto gyventojus ir likusią šalį nuo grėsmingų priešų puolimų. Kiekvieną kartą, kai tik prireikdavo ginti karalystę nuo kaimynų, sniego ar tamsos žmonių puolimo, ant minėtųjų sienų stovėdavo visos Pietinės dalies valdovas – Iras.
Vos tik atėjęs valdyti miesto, Iras pradėjo dideles pertvarkas. Atvykus Miras buvo tik gynybinė tvirtove, kurios tikslas buvo neleisti priešų į tolimesnę Helsvudo dalį. Šitą paskirtį jaunasis karalius išlaikė, bet pradėjo tobulinti ūkį, kvietė darbininkus, bei eilinius žmones apsigyventi šiame užmirštame krašte. Pradėjus į miestą plūsti naujiems gyventojams Irui iškilo nauja problema - kaip praplėsti miestą nesusilpninant jo sienų. Prasidėjo didelės naujos gynybinės sienos statybos, kurioms reikėjo milžiniškų lėšų. To ką darė Iras su miestu, Helsvudas nebuvo matęs jau daugelį amžių, ir jeigu ne Iro brolio (kuris jau valdė šalį) pasitikėjimas jaunojo valdovo darbais, viso to Miro karalius nebūtų galėjęs padaryti. Taip gynybinė tvirtove tapo vienu didžiausiu ir stipriausių miestų visame Helsvudo krašte.
Nors Iras amžiumi ir buvo jaunesnis už kitus karalius, bet patirtimi karo lauke lenkė net šimtamečius karvedžius. Jo mėlynos akys visada išlikdavo budrios, išskyrus tuos atvejus kai ant rankų paimdavo savo mylimus vaikus: dukras Milmėją ir Bjele, bei jaunėlį sūnų Viltarą.
Karalius Iras buvo teisingas ir labai mylimas savo šalies gyventųjų. Jį mėgo Miro žmonės, nes pats valdovas buvo paprastas ir elgdavosi su visais, lyg su draugais. Einant miesto gatvėmis, karaliui nereikėdavo kareivių apsaugos, skirtingai, nei kitų šalių ar miestų valdovams. Iras labai mylėjo savo miesto žmones, nes pradėjo Mirą valdyti vos tik sulaukęs pilnametystės. Dėl šios priežasties, net ir praėjus daugiau beveik dvidešimčiai metų, jis pažinojo daugelį gyventojų. Karalius mėgo sakyti, jog užaugo kartu su visu miestu.
Iras buvo mylintis tėvas ir vyras, tačiau negailestingas karvedys mūšyje. Jis niekada nebijodavo pats žengti į kovos lauką ir akis į akį susidurti su nuožmiais priešais. Galima sakyti, jog jis net buvo priklausomas nuo mūšių ir to ką patirdavo juose. Dideli randai ant rankų, pačiam Irui, buvo silpnybės simboliai, todėl net šiltosiomis metų dienomis jis vilkėdavo rūbus ilgomis rankovėmis, kad juos paslėptų. Apie žymes ant karaliaus rankų žinojo, ar bent jau girdėjo, daugama Helsvudo šalies gyventojų, nors nei vienas jų nebuvo matęs. Tačiau net ir tai nesukliudė jausti pagarbios baimės Pietinių žemių valdovui. Apie Iro pergales jau buvo rašomos legendos, o vaikai svajodavo užaugę būti bent truputį panašūs į jį. Žinoma, Irui buvo tai smagu girdėti ir matyti, tačiau šiomis pergalėmis karalius nesididžiuodavo. Jam svarbiausias laimėjimas buvo vaikai, bei mylima žmona Karla.


I skyrius

- Irai, kelkis. Jau švinta, - dar pusiau miegodama sumurmėjo Karla, tačiau iš vyro jokios reakcijos nesulaukė. - Ar girdi, Irai? Aš, tau, sakau, kad švinta, - bet Iras tik suurzgė lyg Miro tigrinis lokys, apsivertė ant kito šono ir toliau miegojo.
Karla nebeiškentė
- Po velnių, Irai! Koks tu karalius, jei net savo sūnui netęsi pažadų? - užriko Pietinio krašto karalienė ir iš alkūnės taip stuktelėjo valdovui, jog šis net pašoko lovoje.
- Iš kur pas tave tiek jėgos, moterie? - susiraukęs sumurmėjo Miro valdovas.
Ir iš tiesų Karla buvo smulkutė moteris, tačiau begalo graži. Žmonės kalbėjo, jog jos tėvas, Michalėjos kraštų valdovas susitarė su dievais, jog šie už tarnystę apdovanos jį ir žmoną išskirtiniu naujagimiu, o tai buvo Karla. Visą tai dažnai iš gyventojų lūpų girdėdama gražioji valdovė, tik šelmiškai šyptelėdavo ir nužingsniuodavo miestu gatvėmis nieko nesakydama.
- Turėtum puikiai žinoti, kad norint užauginti 4 vaikus reikia daug jėgų ir dar daugiau kantrybės.
- Bet mes juk turime tik 3 vaikus, - nesuprato Iras. Tada Karlos veide atsirodo ta pati šelmiška šypsena.
- Ak, tai aš tau vaikas? - apsimesdamas, kad supyko, pasakė Iras. - Už tokius žodžius tave vertėtų nubausti.
- Ir kaip gi jūs mane nubausite, valdove? – taip pat su apsimestiniu išgąsčiu paklausė moteris.
- O gi šitaip, - Iras meiliai apkabino žmoną ir saldžiai pabučiavo į lūpas.
- Kai tokios bausmės, keista, jog mūsų žmonės tokie taikūs, - šypsodamasi pasakė Karla ir bučiniu atsakė vyrui.
- Taip baudžiami tik ypatingi nusikaltėliai ir išskirtinomis progomis, tad neįsijausk, - nusijuokė vyras.
Po rytinio apsikeitimo bučiniais, Iras atsikėlė iš lovos, dar kartą žvilgtelėjo į žmoną ir šyptelėjo jai. Jau legenda tapęs karžygys pažiūrėjo į didelį veidrodį, stovintį netoliese, ir šypsena iškart dingo iš jo veido, kai pamatė randus ant rankų.
- Kodėl tu laikai šitą daiktą mūsų miegamajame? - piktai paklausė Karla, pamačiusi pasikeitusią išraišką vyro veide.
- Nes jis parodo, jog sugebu klysti. Šitie randai primena, kad turiu visuomet išlikti budrus, - paaiškino Iras.
- Net čia? Juk tave saugo šimtai kareivių ir milžiniškos sienos, - nesuprato Karla.
Iras nieko neatsakė ir apsirengė mėgstamą, ilgarankovį rūbą. Tik prieš išeidamas iš kambario Iras ištarė žmonai:
- Pailsėk.
Ir paliko Karlą paskendusią savo mintyse.
Nusileidęs iš didžiojo bokšto, kur yra jo miegamasis, karalius patraukė link sūnaus kambario. Čia jį sustabdė pasiuntinys.
- Atleiskite, valdove, tačiau jeigu ieškote sūnaus, Viltaras jūsų laukia prie pilies vartų su patarėju Heistu.
Karalius linktelėjo pasiuntiniui, kuris nuėjo toliau darbuotis su turimom žiniom, ir nužingsniavo link laiptų vedančių į holą, kur sutiko savo sūnų.
- Labas ry.., - tespėjo ištarti jaunėlis, tačiau tėvas jį nutraukė.
- Man atrodo, aš sakiau, kad ateisiu tavęs pasiimt? - griežtai paklausė Iras.
- Taip... Sakei... Bet aš negalėjau sulaukti tavęs ir atbėgau čia, - išsigandęs tvirto tėvo tono pasakė Viltaras.
- Sūnau, tu turi išmokti klausyti kas tau liepiama, jeigu nori kad ši medžioklė nebūtų vienkartinė. Tikiuosi tai nebepasikartos?
- Ne tėti... Nepasikartos, - išraudęs atsakė jaunasis princas.
Viltaras labai susigėdo, nes juos stebėjo bent 20 ginkluotų sargybinių, o berniuko svajonė - tapti riteriu, nors ir žinojo, jog jis privalės pakeisti tėvą soste šiam mirus.
- Žirgai paruošti? - paklausė Iras.
- Taip, valdove, - atsakė mažas stambus vyras.
- Puiku, tada galime judėti, - pasakė karalius, - bet man šiandie užteks tik penkių žmonių palydos, kiti gali toliau patruliuoti prie sienų.
- Penkių? Bet valdove... Juk įstatymai neleidžia medžioti už miesto teritorijos su nemažiau, nei dešimties kareivių apsauga... O, juk... Juk jos ir berniukas... - sutrikęs pasakė patarėjas Heistas.
- Ačiū, Heistai, už rūpestį, bet nejaugi manai, jog nežinau įstatymų? Juk daugumą pats ir sukūriau, - ramiai pasakė Pietinių žemių karalius.
- Taip, sere, - susigėdęs pripažino patarėjas.
- Jeigu daugiau niekas neturi prieštaravimų ir nusiskundimų, galim joti, - pasakė Iras ir su palyda pajudėjo link miesto vartų. Nuo jų kelias vedė į mišką, už nugaros palikdamas tarpusavyje neramiai besižvalgančių kareivių būrį.
Pasiekus miestą juosiančias sienas, Iras pažvelgė į sūnų ir tarė:
- Viltarai, pirmą kartą veduosi tave medžioti už miesto sienų, todėl visada būk arti manęs ir klausyk mano komandų. Tai ne tas pats, kas šaudyti į taikinius. Noriu, jog besąlygiškai vykdytum ką liepsiu. Ar aišku?
- Taip, - atsakė berniukas.
Pamatęs, baimę sūnus veide Iras pasakė:
- Nusiramink sūnau, mes nejosime giliai į mišką, tau nieko nenutiks. Aš to tikrai neleisčiau, - užtikrintai ir padrąsinančiai tarė karalius ir šyptelėdamas pridūrė: - Be to tavo motina manęs nepasigailėtų, jei kažkas paliestų tave.
Vartai atsivėrė ir 7 asmenų grupė išjojo takeliu, tačiau Viltaras net ir po tėvo žodžių į mišką žvelgė su tam tikra baime.
Oras buvo gražus, švietė saulė, pūtė ramus ir šiltas vėjas. Tokia šiluma ir saulėta diena nebuvo dažna šitame krašte. Tik maždaug porą mėnesių per metus Miro žmones džiugindavo tokie orai. Kitu laiku kraštą kamuodavo lietus, žvarbus vėjas, o neretai pasirodydavo ir snaigės. Pastarosios atnešdavo daug džiaugsmo jauniesiems krašto gyventojams. Bet nepaisant visko, pietiečiai buvo pripratę prie atšiauraus klimato, todėl nesiskųsdavo ir, tiesiog, stengdavosi pasidžiaugti šiluma.
Irui su palyda įžengus į mišką, karalius pastebėjo, kaip sūnus pradėjo joti arčiau valdovo. Tėvas padrąsinamai šyptelėjo Viltarui, tačiau vaikas vis tiek nesitraukė nuo karaliaus. Pajojus dar kurį laiką miško takeliu Iras su kariais sustojo. Nulipus sūnui tėvas liepė jam pasiruošti lanką ir sekti iš paskos. Netrukus jie prisėlino prie stirnos.
- Sūnau, dabar ramiai, bet tvirtai laikyk lanką, nusitaikyk ir kai būsi pasiruošęs šauk, - pamokė berniuką tėvas.
Viltaras ilgai taikėsi. Iras jau pradėjo galvoti, jog vaikas išsigando, bet tuo metu jaunasis princas paleido strėlę, kuri pataikė tiesiai stirnai į širdį ir pakirto gyvūną.
- Šaunuolis! - sušuko Iras, o Viltaras, tuo metu, laimingas nubėgo apžiūrėti ant žemės nukritusio gyvūno.
- Iš pirmo šūvio, tėti, - vis dar apstulbęs pasakė vaikas ir toliau apžiūrinėjo, pirmąją savo nušautą stirną.
- Taip, sūnau. Iš pirmo, iš pirmo, - šypsodamasis pakartojo tėvas.
Po šitokios sėkmės berniukas įsidrąsino ir jį užplūdo azartas. Praėjus dar kelioms medžioklės valandoms, Viltaro trofėjų kolekciją papildė nauji gyvūnai: 3 zuikiai, lapė ir ilgaragis elnias. Jaunasis princas, net buvo pasiruošęs šauti į didelį juodąjį lokį, tačiau tėvas jį sustabdė, nuo šito beprotiško poelgio.
Po dar vieno nušauto zuikio, berniukas iškart nuėjo pažiūrėti gyvūno.
- Kurį laiką turėsim puikius pietus tavo dėka, sūnau. Grįžęs nepamiršk pasigirt mamai ir seserims. Šeimos moteris tavim tikrai didžiuosis, - pagyrė Viltarą tėvas. - Sesės tik pasišaipys... Jos visada iš manęs šaiposi, - nusiminė berniukas.
- O tu nekreipk dėmesio į tai ką jos sako. Joms nusibos, kai pamatys, jog nesulaukia iš tavęs jokios reakcijos, - nuramino sūnų tėvas.
Vaikas linktelėjo ir vėl laimingas šypsojosi, tačiau, dėl džiaugsmo, kurį sukėlė sėkminga medžioklė, jis nebesugebėjo nieko daugiau pasakyti. Tuo metu, besišypsantį sūnų stebėjęs Iras, atkreipė dėmesį į tai, jog pradėjo temti.
- Nemaniau, kad taip ilgai medžiojome. Karla turbūt labai jaudinasi, - tik sau sumurmėjo karalius.
Ir tada jis pastebėjo tamsų siluetą miško tankmėje greitai artėjantį prie jų. Iras iškarto suprato kas tai, todėl nelaukė.
- Viltarai, tučtuojau grįžk ir šok ant savo žirgo, - griežtai paliepė karalius.
- Tuoj tėti, tik pasiimsiu zuikį, - šiek tiek sutrikęs dėl netikėto tėvo elgesio, atsakė jaunasis
princas.
- Dabar! - sušuko Iras ir sūnus parbėgo prie žirgo. Netrukus tą padarą pastebėjo ir kareiviai, kurie iki tol šnekučiavosi tarpusavyje.
Tai buvo maždaug dviejų metrų, tamsus siluetas, primenantis žmogų su gobtuvu, todėl niekas nematė to padaro veido. Jis greitai, kojomis neliesdamas žemės, sklendė link karaliaus, jo sūnaus ir ginkluotų kareivių. Atrodė, jog viskas aplink jį staiga sutemo.,, Tai vienas iš tamsos žmonių“ - atpažino juodąjį siluetą Viltaras. Iki šiol jis nė vieno nebuvo matęs, tik girdėjo apie tas būtybes iš legendų ir siaubo pasakų prieš miegą.
Iras nedvejojo. Karalius išsitraukė didelį, blizgantį kalaviją, prišoko prie juodosios būtybės ir kelis kartus galingai, bei staigiai kirto, tamsiajai figūrai. Nuskambėjo duslus, bei šiurpus riksmas, kurį Viltaras girdėjo pirmą kartą, ir padaras išsisklaidė ore. Išnykus nakties žmogui, mišką vėl nušvietė saulė.
- Namo, - tiek teištarė Iras, dėdamas kalaviją atgal į jam priklausančią vietą. Pagal karaliaus paliepimą visa grupė užšoko ant žirgų ir pajudėjo atgal į miestą.
Visą kelionę Viltaras jojo kareivių apsuptyje. Pats vaikas norėjo pasikalbėti su tėvu, tačiau karalius jojo grupės gale ir stebėjo aplinką. Dėl šios priežasties berniukas visą kelią pratylėjo, nors galvoje mintys tiesiog virė, be to pats vaikas negalėjo paslėpti susižavėjimo savo tėvu. Jaunasis princas pirmą kartą pamatė Irą besikaunantį, nors visą kovą ir sudarė keli stiprūs kirčiai. Jau kurį laiką Helsvude tvyrojo taikai, o vykus ankstesniems mūšiams Viltaras buvo dar labai mažas ir karalius liepdavo visai šeimai slėptis pilies požemyje. Bet dabar, po įvykių miške vaikas suprato iš kur atsirado girdėtos legendos apie jo tėvą.
Taip tylėdami jie pasiekė pilies vartus. Vos tik berniukui nulipus nuo žirgo tėvas griežtu, bei tvirtu balsu tarė:
- Eik į savo kambarį, aš neužilgo ateisiu, - ir nužingsniavo kalbėtis su miesto gynybos pamainos vadu. - Greisfai, sustiprink apsaugą prie vartų, bei pastatyk lankininkus ant sienų. Ir aišku atšauk žvalgus.
- Kas nutiko, valdove?
- Tamsieji. Bet kol kas dar nieko baisaus. Tiesiog daryk kaip sakau ir pasistenk nesukelt panikos, - paliepė Pietinių kraštų valdovas.
Greisfas iš nuostabos žiojosi kažką sakyt, tačiau Irui užteko pakelti ranką ir gynybos vadas linktelęs sutiko:
- Taip, pone, - atsakė tvirto sudėjimo pražilęs vyras ir nuskubėjo vykdyti karaliaus paliepimo.
Iras eidamas link sūnaus kambario, dar susistabdė pasiuntinį, ir liepė pranešti vadovams, jog rengiamas neeilinis susirinkimas prieš vakarienę.
Karalius įžengė į sūnaus kambarį, kur pamatė berniuką žvalgantis pro langą Pietinio miško link.
- Nusiramink, Viltarai. Šiandien jie čia nepasirodys kol bus šviesu. Apskritai, abejoju, jog išvis dar juos pamatysim, - padrąsino sūnų Iras, uždarydamas duris.
- Bet ten miške... - nenurimo vaikas.
- Miške jie gyvena, ten medžiai užgožia saulės spindulius. Dėl tos priežasties, tie padarai, kurių vieną šiandien matei, sugeba susikurti savo tamsą ir egzistuoti. Tačiau maniau, jog visą tai žinai.
- Žinau... Bet pirmą kartą jį pamačiau iš arti... Aš mačiau, kaip tu lengvai miške vieną nukovei, - prisiminė sūnus. - Tau užteko tik poros smūgių ir jis dingo. Kodėl mes taip jų bijom?
- Po vieną jie nepasižymi didele jėga. Taip, tamsieji žmonės nėra labai ištvermingi. Tačiau jeigu nebūsi budrus ir vienas padaras, kurį matei miške, gali padaryti didelių bėdų. Prisimink Viltarai, jog jie yra žiaurūs padarai. Jie niekada nepasigailės tavęs, jeigu tu nors akimirkai sudvejosi. Jei jis vienas, jį įveikti nebus sunku, tačiau kai jų daug, jie tampa sunkiai sustabdoma jėga.
- O ar nebūtų paprasčiau, jeigu mes įsiveržtume į mišką ir juos ten sunaikintumėm? - paklausė berniukas.
- Miškas jiems, tas pats, kas mums - Miras. Tai tvirtovė, kurią palaužti labai sunku, todėl pulti ir bandyti juos sunaikinti ten būtų lygu savižudybei. Kovoti į mišką keliaučiau, jei nebūtų kitos galimybės. Viltarai, ne visada pergalės yra laimimos kalaviju. Jėgos panaudojimas reikalingas tik tada, kai kitos priemonės neveikia. Šiuo atveju, aš nemanau, kad pulti tamsos žmones miške yra pati geriausia mintis. Be to miškas duoda daug naudos ir mums. Iš ten parsigabenam mums reikalingos medienos, bei susimedžiojam maisto - paaiškino tėvas. - O dabar bėk pas seses ir pranešk, kad poryt keliausim į sostinę. Juk žinai kokios jos. Pranešk prieš mėnesį, bet vis tiek bus per mažai laiko. O, aš eisiu pas tavo motiną. Kažkodėl manau, jog ji nebebus labai patenkinta tuo kas nutiko.
Berniukas net išsižiojo iš nuostabos, kai išgirdo naujieną, nes dar nė karto nėra lankęsis Helsvudo širdyje. Berniukas negalėjo patikėti, jog vos tik prieš valandą matė vieną baisiausių miško padarų, o dabar išgirdo vieną geriausių naujienų.
- Bėgu, tėti, - atsakė sūnus ir išdūmė pas seses pranešti apie netikėtą kelionę. Pats Iras, išlėkus sūnui, patraukė link didžiojo bokšto.
Vos pravėrus kambario duris, karalius pamatė ten stovinčią žmoną. Ji buvo labai išsigandusi ir tik vyrui įžengus į kambarį puolė jį apkabinti.
- Ar tau viskas gerai? Kur Viltaras? Ar jis sveikas?
- Matau, kad tu jau žinai, - nelabai patenkintas pasakė karalius. - Mums viskas tvarkoje, esame sveiki, o sūnus dabar pas Milmėją ir Bjellę.
- Visas miestas šurmuliuoja ir kalba, jog jus užpuolė... Jog grįžo tamsieji žmonės, - persigandusi pasakė Karla. Jos akys lakstė nuo vyro prie lango, pro kurį aiškiai matėsi miškas, ir vėl atgal prie vyro.
- Ten buvo tik vienas, - ramino karalienę Iras, - žmonės kaip visada sutirština spalvas.
- O ar teisybė, jog jojot tik jūs dviese?
- Ne, su mumis buvo penki ginkluoti sargybiniai.
- Penki?! - sušuko Karalienė. - Tu turėjai vestis visą gvardiją kartu su savimi. Juk su tavim jojo mūsų sūnus Irai!
- Būtent, Karla, jis buvo su manimi, bei penkiais kareiviais kuriems patikėčiau savo gyvbę. Ir aš nebūčiau leidęs, jog jam kas nors atsitiktų. Tačiau Viltaras turi suprasti, jog šalia jo ne visada bus, kas jį apgins. Kuo ankščiau tai supras, tuo geriau, - ramiai atsakė vyras.
- Bet jis dar tik vaikas Irai... Jam vos dvylika metų. O jeigu būtų pasirodę daugiau tų padarų, - su ašarom akyse tarė valdovė.
- Dvylikos metų aš dalyvavau savo pirmajame mūšyje, - šaltai pasakė karalius.
- Ir pažiūrėk kuo tau tai baigėsi! - sušuko Karla.
Vos tik tarusi tai, ji iškarto pasigailėjo ir nuleido akis, bet Iras pastebėjo, kaip žmonos žvilgsnis buvo nukreiptas į jo rankas.
- Pamenu, - griežtai atsakė karalius. - Dėl to ir nenoriu, jog mano sūnus patirtų tą patį. Mano klaidų jis nekartos. Jis bus pasiruošęs.
- Atleisk, aš nenorėjau, - išsigandusi atsiprašė žmona. - Tiesiog tie tamsos padarai... Jie niekados nesirodydavo šiltuoju laikotarpiu. Apskritai, jau praėjo, maždaug, penkiolika metų kai apie juos nieko negirdėjom. Kas atsitiko Irai, kad būtent dabar jie grįžo?
- Nežinau, Karla, nežinau... Man ir pačiam įdomu kas juos čia atvijo. Tai ir bandysiu išsiašikint. Todėl šiandien rengiu vadovų susitikimą, o po poros dienų su vaikais keliausim į sostinę.
- Keliausim į Detrentą? - nustebo žmona.
- Taip, jau pasiunčiau laišką broliui, kad mūsų lauktų. Dabar puikus laikas jį aplankyti. Kas žino, gal tai paskutinė proga kai kartu, visa šeima, pamatysim sostinę, - tai pasakęs Iras nuėjo pailsėti į miegamąjį.
Paskutiniai vyro žodžiai Karlą išgąsdino, tačiau ji nebedrįso, to pasakyti. Karalienė nebenorėjo erzinti savo mylimojo.
Atėjus vakarui valdovas žygiavo į vadinamąją,, Kontinentų salę“. Šis kambarys taip vadinosi, nes, kas tris metus, čia vyksta visų didžiųjų Helsvudo miestų valdovų susitikimas. Iras šito susitikimo labai nemėgo, nes karaliai nuolat girdavosi savo turtais ir pergalėmis, užuot kalbėję apie svarbius kraštui reikalus. Tačiau kaip tik minėtasis susitikimas vyks už poros mėnesių ir tam jau buvo ruošiamasi.
Irui žengiant prie durų jau girdėjosi vadų ir patarėjų šūksniai, bei keiksmai. Vos tik įėjus karaliui, kambaryje buvę žmonės nutilo, nors ir toliau vienas į kitą akimis svaidė žaibus.
- Taigi, kaip supratau iš jūsų tylaus pašnekesio prieš man įeinant į salę, visi jau žinote apie šios dienos įvykius per mano ir sūnaus medžioklę.
- Karaliau, jau visas miestas ūžia nuo kalbų, jog grįžo tamsos žmonės. Visi bijo ir nežino ką daryti, - pradėjo Eršis.
- Taip, žinau, Karla man tai jau minėjo. Nemeluosiu, nesu patenkintas, jog žmonės jau žino apie juoduosius padarus. Mums šiuo metu mažiausiai reikia gyventojų panikos. Nors aišku, tokie dalykai ilgai paslaptyje neužsibūna, - ramiu tonu tarė Iras. - Erši, norėčiau, kad pasistengtum bent šiek tiek nuraminti žmones. Sugebėsi kažką sugavlot. Galiu tavim pasitikėt?
- Žinoma, valdove, - patikino vyriausiasis patarėjas.
- Ką darysime dėl tamsos būtybių valdove? Gal jau laikas pulti juos ir nušluoti nuo šios žemės? -
pasiūlė senasis patarėjas Žvintas.
- Ir kaip tu ta įsivaizduoji? Kad pasiųsiu visus savo kareivius į mišką, kur tamsieji ten jaučiasi dar geriau nei mes Mire? Šitą kvailą dalyką šiandien girdžiu jau antrą kartą, - griežtai pasakė Iras. - Pirmą kartą iš savo sūnaus, kuriam dar tik dvylika metų, todėl jį pateisinu. Viltaras dar nieko nežino apie tamsos žmones. Bet dabar tai girdžiu iš tavęs, nors esi šešiasdešimt metų už jį vyresnis. Gal man laikas Viltarą statyti savo patarėju vietoj tavęs? Jeigu tu nori sušauk savo dvidešimt pavaldžių kareivių ir vesk juos į mišką, bet aš saviškių į pražūtį nesiųsiu dėl neaiškaus tikslo, - išrėžė karalius nė karto nenukreipęs akių nuo Žvinto, taip priversdamas senolį susigėsti.
- Ką turite omeny, sakydamas dėl neaiškaus tikslo, valdove? - pasiteiravo Heistas.
- Juk mes nieko nežinome apie tamsos padarus. Nei kur tikslai jie įsikūrę, nei iš kur ir kada jie atsirado, nei kaip juos sunaikinti. Juk po mūsų smūgių jie išsisklaido ore, o ar jie žūsta neaišku. Mes nežinome kiek jų ten. Gal tai tik vienetinis atvejis ir neabejoju, jog puldami juos dar labiau suerzintumėm. Apskritai tik iš legendų girdėjom, jog jų puolimai prasidėjo dar žemes valdant karaliui Argui. O tai buvo, maždaug, prieš tris amžius. Per tą laiką mūsų žinios nei kiek nepagerėjo. Todėl, nėra tikslo lįsti ten, kur mes nesam laukiami.
- Taip sere, mes nieko nežinome, - patvirtino Heistas, o kiti valdovai pritariamai murmėjo ir linkčiojo galvas.
- Tai mes nieko nedarysim? - vėl įsidrąsino paklausti senasis patarėjas.
- Niekas to nesakė Žvintai. Aš noriu, jog šiandien iki sutemos, laukas esantis prie miško būtų išpiltas derva. Ar bus padaryta Blikai? Ar spėsi? Nes nuo to šį vakarą priklausys labai daug.
- Taip valdove, spėsiu. Galit manim pasitikėti, - patvirtino suodinas, bet tvirtas vyras. Blikas buvo atsakingas už ginkluotę, o derva Mire buvo dažnai naudojama kaip gynyba prieš užpuolikus. Tačiau tokiu būdų dervos Blikui dar naudoti neteko.
- Dar noriu, kad šalia lankininkų, ant sienos, būtų pastatyti stovai su ugnimi, - karalius kreipėsi į kareivių vadovą Greisfą.
- Bet juk jie apšvies mūsų šaulius, jei kažkas užsimanytų mus pulti. Tai juk savižudybė, - pradėjo protestuoti vadovas Greisfas.
- Pasitikėk manimi. Nejaugi kada turėjai realų pagrindą abejoti mano padarytais sprendimais? - paklausė Iras.
- Ne valdove, neteko matyti jog jūsų sprendimai būtų nuvylę, - todėl Gresias linktelėjo, tačiau vis dėl to buvo susiraukęs.
- Na, jei viskas aišku, tada prie darbų, o kas laisvi, tiems skanios vakarienės. Susirinkimas baigtas, - tarė karalius. Praeidamas pro karių vadovą Iras dar pasakė:
- Greisfai, paruošk pirmąją karių grandinę.
- Pirmąją? Bet juk tai naujokai, - nesuprato šis. - Kas šiandien vyks valdove?
- Greisfai, tu šiandien labai panikuoji, nusiramink, - šyptelėjo Pietinių žemių valdovas. - O kareiviai juk amžinai naujokais nebus. Nujaučiu, jog tai gali būt jų pirmasis išbandymas - tarė Iras ir nuėjo vakarieniauti pas savo šeimyną į didžiąją salę.
Kai karalius atėjo prie vakarienės stalo, jo ten jau laukė susėdusi visa šeimyna. Tačiau maistas nebuvo paliestas, nes šeimoje buvo priimta, jog vakarieniaujama tik tuomet, kai susirenka visi. Ir tik išskirtiniais atvejais vakarienė būdavo pradedama be kurio nors iš šeimos. Visi vaikai, kaip ir abu tėvai buvo šviesiaplaukiai. Milmėja ir Bjellė buvo lyg jaunesnės motinos kopijos: abi merginos labai gražios, ilgaplaukės ir smulkutės. Nors tvirtą charakterį ir užsispyrimą pavedėjo iš tėvo. Viltaras išvaizda buvo panašus į Irą – Berniukas buvo tvirto sudėjimo, o ūgiu jau buvo pralenkęs motiną. Jo šviesūs, plaukai nesiekė pečių, o mėlynos akys bėgiojo po kambarį bandydamos pamatyti viską kas galėtų būti svarbu. Tačiau vaikas charakteriu buvo panašesnis į Karlą. Dėl šios priežasties, o gal būt dėl to, jog buvo jaunėlis ir buvo motinos numylėtinis.
- Na, tai ko laukiam? Valgom, - pasakė karalius ir nusišypsojo visai šeimynai, - šiandien vakarienę mums sumedžiojo Viltaras. Puikus šaulys iš jo užaugs, gal net geresnis už savo dėdę Martą, - ir padrąsinamai šyptelėjo sūnui.
Vaikas, taip susigėdo, jog net pasidarė raudonesnis, už sriubą esančią už stalo.
- Tėti, ar tiesa, kad miške nukovei tamsos žmogų? - paklausė šešiolikmetė, baltapūkė Milmėja, nekreipdama didelio dėmesio į tėvo pagyras jų broliui.
- Vaikai, prašau, bent jūs nekalbėkite apie tai. Šiandien visą dieną tik apie tai girdžiu ir turiu duoti kažkokias ataskaitas, - pavargęs pasakė Iras. – Kartais pagalvoju ar aš vis dar karalius.
- Bet mes labai bijojome dėl tavęs ir Viltaro, - susijaudinusi pasakė, už seserį metais jaunesnė, Bjellė. Iras tuo metu žvilgtelėjo į žmoną ir spėjo pagauti susirūpinusi jos žvilgsnį, nors ji greitai nusuko akis, nenorėdama parodyti ašarų.
- Klausykit visi. Nėra apie ką kalbėti, juk mes esame sveiki, mums nieko nenutiko. Verčiau pagalvokit ką pirksite sostinėje. Nors ne, papasakokit ką nuveikėt per dieną, - susidomėjo Pietinių kraštų valdovas.
Pavakarieniavę ir išklausę dienos įspūdžius Karla ir Iras palydėjo vaikus į jų kambarius, palinkėjo ramios nakties ir nuėjo į didįjį bokštą.
Karalienė, kaip įprasta, pirma atsigulė į lovą ir laukė savo vyro, tačiau nustebo, jog šis net nesiruošia eiti miegoti.
- Tu neateini? - paklausė Karla.
- Ne, turėsiu būti ant sienų, - atsakė karalius.
- Ant sienų? Nejaugi jie vėl pasirodys? - pakraupo moteris ir atsisėdo lovoje.
- Manau kad taip, - nenorom pripažino vyras.
- Kodėl nepasakei anksčiau?
- Kad išgąsdinčiau vaikus? Tu jau prie stalo matei kaip jie reagavo į žinią apie vieną iš padarų miške. Tai kas būtų, jeigu jie sužinotų, kad šiąnakt pasirodys ne vienas ir ne du tokie padarai? - klausimu į klausimą atsakė Iras.
- Bet juk jie ryt viską sužinos, - nesuprato Karla.
- Taip, sužinos, tačiau šiąnakt nors miegos ramiai, o man tai svarbiausia, - paaiškino Pietinių žemių valdovas.
- Turbūt tu teisus, bet maldauju būk atsargus. Nelįsk į mūšio lauką jeigu nebus būtinybės Irai, - paprašė gražioji žmona.
- Aš visada atsargus, - pasakė vyras ir nusišypsojo žmonai, bet jos žvilgsnis rodė, jog ji nesutinka su tuo ką pasakė vyras. Bet vis dėl to Karla atsikėlė iš lovos ir palinkėdama sėkmės apkabino ir pabučiavo karalių.
Eidamas link miesto sienų Iras žvalgėsi po deglais apšviestą gatvę ir galvojo, jog tik rytoj žmonės supras jog naktį juos puolė baisieji tamsos žmonės. Dėl padarų puolimo karalius buvo įsitikinęs, nes kai jis su broliu Martu dar buvo jauni, tėvas juos mokė, jog jei nukausi nors vieną iš amsiųjų būtybių, naktį reikia laukti puolimo.,, Nakties padarai - pačios kerštingiausios būtybės“ – sakydavo jiems tėvas.
Priėjęs prie sienos, Iras ten pastebėjo laukiantį Greisfą.
- Viskas paruošta valdove, šauliai ant sienų, šalia ugnis. Tikiuosi žinot ką darot, - su nepasitikėjimu pasakė vadas.
- Šarvus, - tepasakė Iras.
- Šarvus! - sušuko Greisfas.
Jaunas vaikinukas atnešė blizgančius šarvus, padėjo karaliui juos užsidėti ir nubėgo toliau gelbėtinaujokams, kurie pirmą kart užsidėjo tikrus kovos šarvus. Karaliaus apsaugos buvo sidabrinės spalvos su didžiuliu herbu ant krūtinės - juoda meška. Šarvai žvilgėjo deglų skleidžiamoje šviesioje. Ant nugaros puikavosi didžiulė,, I“ raidė.
- Pasiruošęs valdove? - pasiteiravo Greisfas? - Taip. Galime lipti ant sienos.
Lankininkai nustebo pamatę karalių ir suprato, jog jų laukia neeilinis vakaras. Jie praeinant pro šalį Irui, visi iki vieno, atidavė jam deramą pagarbą. Karalius sustojo ant sienos, kai atsidūrė tiesiai prieš Pietinį mišką.
- Kas dabar? - paklausė Greisfas.
- Dabar lauksim, - užtikrintai ištarė karalius. Maždaug pusvalandį Iras stovėjo nejudėdamas ir laukė. Sujudėjo tik tuomet, kai tolimoje pamatė juodą siluetą. Net naktyje, jis buvo aiškiai matomas. Vienas po kito iš miško lindo tamsieji. Jų prisistatė visa armija. Pamatęs juodųjų kiekį Iras tik sekundę sutriko, bet greitai vėl susikaupė.
- Jų apie penki šimtai, - su baime balse pranešė žvalgas, - mūsų vos trys šimtai. Karių vadas nepatenkintas suniurzgė.
- Viskas gerai Greisfai, juk tau sakiau, jog nereikia panikos. Aš leidžiuosi į apačia, laukit mano komandos. Tegul šauliai padega savo strėles ir šauna į laukus. Aišku? - paklausė Iras.
- Šiandien manęs jau niekas nenustebins, - pasakė Greisfas ir perdavė įsakymus lankininkams.
Iras nusileido žemyn prie vartų ir pradėjo stebėt priešus per tam padarytą angą. Juodieji kariai pradėjo palengva sklęsti link miesto sienų. Karalius pradėjo jausti įtampą tvyrančią tarp naujokų. O priešas artėjo. Karalius pradėjo girdėti nervingus šnabždesius už nugaros. Priešas už trijų šimtų metrų... Už nugaros prasidėjo bruzdesys. Du šimtai metrų...
- Ugnis! - sušuko Iras ir šimtai ugnies strėlių pasileido į pievą, kurią jau buvo pasiekę juodieji padarai.
Pieva pradėjo liepsnoti, dėl dervos, kuri buvo išpilta karaliaus paliepimu, o tamsos žmonės - degti ir nykti ore. Jų skaičius mažėjo kas sekundę. Tačiau buvo ir tokių kurie sugebėjo praeiti ugnį ir toliau judėti link sienų.
- Atvert vartus! - vėl sušuko Iras, tada atsisuko į naujokus ir jiems tarė, - šiandien jūs tapsite tikrais kariais, todėl ženkit ir įrodykit ko esat verti!
Iras pirmas pajudėjo pro vartus, o paskui jį šimtas patirties neturinčių kovotojų.
Tamsos žmonių buvo likęs maždaug pusšimtis, kai prasidėjo kova. Iras nė sekundei nesudvejojo
ir pribėgęs prie pirmo pasitaikiusio priešo perkirto per pus. Karvedys už nugaros girdėjo duslius priešų ir garsius savo kareivių riksmus. Maždaug po pusvalandžio kova buvo baigta. Iras iš mūšiolauko grįžo paskutinis. Ir tik tuomet, kai jis įžengė pro miesto vartus, karalius nusiėmė šalmą.
- Kiek? - paklausė valdovas Greisfo.
- Netoli keturiasdešimt, - atsakė šis.
- Keturiasdešimt? - negalėjo patikėti karalius. - Mūšio lauke tikrai nemačiau tiek nukautų
žmonių.
- Kelios dešimtys iš tamsiųjų mokėjo šaudyti, - pasakė Greisfas.
- Nuo kada jie išmoko šaudyti? Ir iš ko šaudyti? - negalėjo patikėti Iras.
- Nežinau, bet dvidešimt lankininkų žuvo, - konstatavo faktą karių vadovas. - Jie tobulėja... Jie keičiasi... Tai kažkas naujo, - šiek tiek sutrikęs tarė karalius. - Nėra kada laukti, noriu, kad rytoj ryte viskas būtų paruošta kelionei į Detrentą. Kol dar šiltasis mėnuo, jie nebeturėtų pulti, todėl reikia paskubėti, - tai pasakęs Miro valdovas atidavė šarvus ir kalaviją tam pačiam jaunuoliui ir patraukė į pilį. Eidamas Iras girdėjo žmonių, kurie pabudo nuo kovos garsų, balsus, tačiau ne apie juos karalius dabar galvojo. Jo mintys sukosi tik apie tamsos žmones. Kodėl dabar? Kodėl pasikeitė? Kaip sugebėjo pasikeist? Kas nutiko? - štai pagrindiniai klausimai nedavę jam ramybės. Taip bemąstant valdovas nepastebėjo, kaip kojos jį atnešė prie miegamojo durų. Iras tyliai atidarė duris nenorėdamas prižadinti žmonos, tačiau ji nemiegojo.
- Kodėl, tu, dar nemiegi? - paklausė pavargęs vyras.
- Negalėjau užmigti dėl kovos garsų, - atsakė Karla ir nusuko akis kitur.
- Nuo kada tai girdima bokšte? Karla, kas nutiko? - susirūpino karalius.
- Tu buvai mūšyje! Štai kas nutiko! - sušuko valdovė ir Iras pastebėjo ašaras riedančias žmonos skruostais. - Jau daugiau, nei ketveri metai praėjo nuo paskutinės tavo kovos. Dabar tai vėl prasidėjo, - moteris kalbėjo negalėdama nustoti verkti. - Ar tai kada nors baigsis Irai?
- Nežinau Karla, aš tikrai nežinau, - tarė karalius valydamas ašaras nuo žmonos skruostų. - Jeigu tau bus lengviau, aš galėsiu broliui pranešti, jog aš nebevadovausiu Mirui ir visam Pietiniam kraštui. Kai pasieksime Detrentą, tai bus pirmi mano žodžiai pasakyti Martui.
- Ne, aš to tikrai neprašau, Irai, - išsigandusi pasakė Karla. - Tiesiog tų būtybių pasirodymas, man kelia baimę.
- Suprantu, tai tikrai keista, - ramino žmoną karalius, - todėl nėra ko laukti ir ryt keliausime į sostinę.
- Ar kas nors dar nutiko? - dar labiau išsigando Karla.
- Ne, nieko, - pamelavo Iras, nenorėdamas dar labiau jaudinti žmonos, - tačiau kol dar šiltasis laikas, reikia naudotis proga ir keliauti į Detrentą. Vaikai bus toliau nuo šito šurmulio, o ir tau reikia poilsio. Galėsi prasiblaškyt.
- O, tu? - paklausė žmona.
- Aš aptarsiu reikalus su broliu ir prisijungsiu prie jūsų. O dabar miegok, laukia ilga kelionė, -
pasakė Iras, užpūtė žvakes ir atsigulė į lovą. Tačiau nei Iras, nei Karla užmigti negalėjo. Jų galvos buvo pilnos minčių apie tamsos žmones.