Jūsų supisti vaikai

Guliu priglaudus skruostą
Prie žemės
Kirvis šalia sukruvintų kėlių
Baltos drobės
Raudonai nutapytos
Ir mažas vaikas
Suklupęs šalia kelio
KOl mažas
Automobiliai sustoja
Jei didelis
Tegu tiesiog žiūri
Į abejingas net rugiagėles

Isterija
Agonija
Tuščios akys
Visa tėra
Didelio žmogaus gyvenimo
Simfonija

O rytas ateina
Nesvarbu lauki jo
Ar tiesiog nekenti
Ir žmogus užauga
Laukiamas ir nelaukiamas

Ir aš užaugau
Šalikelėj prigulus
Augau tol
Kol niekas nepaklausė
Vaikeli
Kaip laikais
Užaugau
Atleiskite
Bet ir aš JŪSŲ vaikų nepaklausiu
Kodėl jie guli
Ant kelio nutrenkti

Kartoja man suaugę
Nors ir pati esu tokia
Kad vaiką reikia saugoti

Kartoju tiem suaugusiems
Nors ir pati tokia esu
Kodėl manęs nesaugojo
O dabar turiu jūsiškius saugoti

Ir palikta esu
Sukruvintose antklodėse
Jau suaugusi

O žinot ką
Žvėries
Nebeprašykite, kad šis suprastų
Esantis žvėris
Ir nereikalaukite mylėti
Jūsų supistus vaikus
Nes žvėrys yra beprotiškai pikti
Ne, tai nereiškia, kad blogi
Tiesiog pikti
Kad jų
Ar net jų vaiko
Nepagailėdami praėjote pro šalį
O dabar
Norite
Kad tas žvėris
Jūsiškius priimtų

Tylėkite
Nustokite apsimetinėti
Kad jum svarbu

Šuo ir tas
Jausmus didingesnius turi

Visi išdvėsit
Tame tarpe ir aš
Tik aš bent žinosiu
Kad neapsimečiau geresne
Nei esu iš tiesų