Trys karalystės

ŠIRDIS DAINUOJA
Į Ostmantija lėtai tačiau slinko vasaros laikotarpis, gražiausias laikotarpis karalystėje. Tochė su Hariu kaip ir tada prieš 9 metus taip ir dabar petys petin dirbo, gyveno, džiaugėsi nors ir mažomis tačiau kiekvienos dienos dovanomis. Abudu vaikinai puikiai prisimena grizlio ataką ir Hario žygdarbį, Haris puikiai pamena ką Tochė dėl jo padarė turgaus aikštėja. Laikui bėgant vaikinų ryšys tik stiprėjo. Haris tapo nepamainomu pagalbininku namų ūkyją, bei tikru Tochė broliu. Tochė jau 20-metis o Hariui 19 metų. Abudu išaugo tvirtais ir protingais, bet svarbiausia komandinį darbą ir draugystę puoselėjančiais vyrais. Tačiau Tochė visuomet tylėjęs apie savo ankstesnį įvykį turgaus aikštėja, nusprendė kad jau reikia su kuo nors pasidalinti apie tai. Nors prabėgo jau 11 metų ir tai buvo vienintelis kartas kuomet jis matė Gven, tačiau ji visuomet išliko jo minčių valdovę ir to pažado kurį jis sau davė, jis taip nepamiršo, tiesiog minčių buvo tiek daug, kad nusprendė pagaliau imtis veiksmų, užkariauti tada dar buvusios mažytės mergaitės dabar jau 18-metės merginos širdį. Vienam tai daryti butų buvę kvailą, todėl jis nusprendęs paklausti nuomonės apie savo ilgą minčių pasaulio atvaizdavimą veiksmais.
Ostmantijoje vakaras, Tochė su Hariu jau apie savo kelius sprendžia patys, tėvas jų nebeįtakoja, vaikinai po išvykos į miestą traukia namo. Saulė jau už horizonto, tačiau miestas nušviestas gėlių vaivorykštės, atrodo kad ta naktis dar labai toli. Šiandien buvus nuo darbų laisva diena, tad jiedu apsilankė pas prekybininkus, pasimainė prekėmis, apžiūrėjo kaip miesto gyventojų nuotaikos, kokių naujų pastatų pridygo, kaip atmosfera žmonių tarpe. Juos gerai žinojo visas miestas, Tochė tėvui visi pavydėjo tokių sūnų, kaip jiedu, visi jau net ir pamiršę kad Haris atėjūnas. Jiedu buvo gerbiami jauni vyrai, niekuomet neatsakydavo ateiti į pagalbą kitiems, visuomet mandagūs ir geraširdžiai, tiesa kitaip ir negalėjo būti, juk karalystės politika aiški. Kelionė  namų link rami, kas jau miega, pas ką tik žvakė lange baigia rusenti, Ostmantija eina miegoti.
Tochė sako:
- Hari atsimeni tą mergina kuria matėme prie pilies?
Haris:
- Kuria? ten jų buvo begalė.
Tochė:
- Melagis, aš mačiau kaip į ją žiūrėjai ir pastebėjau ji tau atsakė tuo pačiu.
Haris:
- Mačiau, mačiau.
Tochė:
- reikėjo bent prieiti pasikalbėti.
Haris:
- Aha, kaip aš tau, aš juk žvejas ji miestietė, mes niekuomet netiksime vienas kitam.
Tochė:
- Ech tu, juk meilei nesvarbu iš kur tu, svarbu jausti kad myli, o visa kita po to susidėlioja savaime.
Haris:
- Tu mane gąsdini, iš kur tu tai žinai? Kas jau tau krito į akį?
Jiems jau pasiekus namus, tamsa viską apgaubus dėl jų mano atskirties, staiga Tochė išvysta mažyte šviesele, jis kiek paspartina žingsnį. Prieina artyn, o ten mažytis jonvabalis. Jis jį paima į delnus ir pribėga prie Hario.
Tochė:
- Žiūrėk argi ne grožis?
Haris:
- Tai tik vabalas kuris šviečia koks tau čia grožis.
Tochė:
- Ech tu visai kvailas.
Vaikinams pasiekus namus, jiedu iškart patraukai į lovas, visi namai miega, nereikia niekuo užsiimti, kad nepažadintų. Vaikinai atsigula į lovas. Haris bemat užsnūsta, Tochė niekaip negali užmigti jis galvoja Gven. Kiek pagulėjęs, bet taip ir nepatekęs į miego pasaulį Tochė nusprendžia išeit laukan. Patyliukais apsirengia ir išsliūkina į lauka. Tyla net ausis spengia. Patraukia link lieptelio šalia namų, atsisėda ant krašto. Paėmęs akmenį meta jį, šis atšoka tris kartus, paėmęs kitą vėl meta šis iškart nuskęsta į dugną. Liūdnu žvilgsniu žvelgdamas pilis link, jis negali apie ją negalvoti, viskas kaip tą dieną kai jie susipažino. Namuose prabunda Haris, jis pamato, kad Tochė nėra lovoje. Vaikinas nusprendžia išeiti laukan. Tochė sėdi ant lieptelio krašto. Haris prieina:
Haris:
- Negali užmigti?
Tochė:
- Tai ne tik miegas kaltas, tai kur kas daugiau.
Haris:
- Brolau sakyk kad tave neraminą? Juk žinai, kad man gali pasakyti viską.
Tochė:
- Kas viskas būtų taip paprasta.
Haris matydamas Tochė veide nuoskaudos šešėlį, nusprendžia nepalikti jo ir toliau klausia.
Haris:
- Kai mane paliko tėvas, aš taip pat nežinojau ką daryti, mintys buvo sunkesnės už viso pasaulio akmenis, tačiau radus jus man iškart palengvėjo, na tiksliau jūs radote mane. Kai pasidalini su kitu žmogumi, išsilaisvini ir gali nebegyventi praeityja, tačiau drauge kurti planus kaip gyventi toliau.
Tochė:
- Bet pažadėk kad niekas be tavęs daugiau to nesužinos, tai mano širdį slegia nuo mažų dienų, mudu netgi nebuvom pažįstami kaip tai įvyko.
Haris nustemba:
- Nagi brolau išsiliek, aš tam čia ir esu.
Tochė:
- Gerai klausykis. Viskas prasidėjo man dar būnant 9 metų, tada pirmą kartą aš sutikau ją.
Haris įsiterpia:
- Ach tai meilė, taip ir maniau.
Tochė:
- Tai nori išgirsti ar ne? (Piktai)
Haris:
- Atsiprašau, tęsk.
Tochė:
- Kaip ir sakiau buvau 9 metų, mieste vyko šventė į kurią man tėvas eiti neleido, todėl nuliūdęs sėdėjau kaip mudu dabar ant šito pačio liepto ir išgirdau jos juoką. Jis sklido iš už mūsų namo kampo. Man priėjus pamačiau tas mėlynas akis. Tuomet jau supratau kad, tai gražiausia ką esu matęs. Ji atsirado čia dėka jonvabalio, todėl jį pamatęs šiandien vėl viską prisiminiau kaip vakar. Tada pirmą kartą nepaklausau tėvui ir paskui ją nusekiau į šventę, pirmą kartą padariau kažką tuo metu esant man jaunam beprotiško, be to brolau ji princesė Gven.
Haris:
- Princesė... (Sumišęs) Bet Tochė, kam tau tokia meilė,  juk Tai ką darome dėl meiles yra beprotiška, kupina ryžto ir atgailos, meilė siaubinga ji gali sukurti savo pabaisas. Pažiūrėk į ką tu pavirtai prisiminęs ją, sėdi kaip ne savas, jeigu tai meilė tai aš niekuomet nenoriu jos patirti, tai siaubinga.
Tochė:
- Poreikis mylėti nedaro mūsų silpnais, poreikis mylėti yra tiesiog poreikis ir tai labai gražus ir tyras poreikis.
Haris:
- Bet pažiūrėk į akis realybei, tu čia ant šio liepto o ji ten pilyje, judu skirtingi kaip niekas kitas, judu tarsi iš dviejų skirtingų pasaulių, kaip tu ir gali begalvoti apie ją?
Tochė: 
- Pagalvok daug metu nuo tada kada ją išvydau, nuo tos dienos iki šios, kai aš jai vis dar jaučiu tą patį, gulėdamas senas savo lovoje aš nenorėčiau gailėtis to kai turėdamas, viena proga tik vieną su ją susipažinti, ją pamilti, jos neišnaudočiau.
Haris:
- Jeigu tai ji tiek daug reiškia brolau, meilė yra sparnai, tad negalvok, jeigu myli skrisk, tai skrydis kuris pakeis tavo gyvenimą.
Tochė:
- Kaip greitai tu keiti savo nuomonę, tai meilė tau demonai tai sparnai...
Haris:
- Brolau, jeigu aš ką ir suprantu apie meilę, nors turbūt nesuprantu, tavo veidas kai kalbi apie ją apie meilę man pasako daugiau negu kada pajėgsiu suprasti, jeigu tikrai ją myli aš tau padėsiu kuo tik galėsiu, kad tu turėtum bent progą su ją susitikti dabar, kai judu jau esate užaugę.
Tochė:
- Kad viskas būtų taip lengvą, visgi tavo žodžiuose buvo tiesos, mudu skiria daugiau negu sienos...
Haris:
- Sienos gali būti sugriautos, vartai nuversti, kalnai įkopti, jūros perplauktos, nesvarbu kokiam tikslui esant, tačiau jeigu dėl savo tikslo tu esi pasiryžęs viskam, jeigu tu ją tikrai vis dar myli tu gali viską, o su manimi kartu, mudu galime viską, patikėk manim, aš visuomet su tavimi.
Tochė:
- Ačiū tau už tai, nuo pirmo mūsų susitikimo man kažkas kuždėjo, kad tu būsi tas ramstis kurio man prireiks einant toliau. Ačiū kad esi kartu su manimi kai man sunku.
Haris:
- Manau tu padarytum tą patį dėl manęs.
Tochė:
- Net neabejok tuo.
Haris:
- Gerai gana savęs gailėti, eime miegoti, rytoj nauja diena, šviesiu protu galėsime dar apie tai pasikalbėti.
Tochė:
- Tiesa sakai keliaukim.
Abudu vaikinai patyliukais gryžtą į lovas. Tochė kaip niekam stipriai jaučia, kad bet kokia kaina jis turi ją pamatyti dar karta ir su ja pasikalbėti, nes kitaip jis žino kad Haris gerai pasakė, kad tik jo meilė nevirstų demonu, kuris jį sunaikins iš vidaus. Neilgai trukus minčių skraistė nuslenka ir Tochė užmiega.