...

Daug saldesnės mažos pergalės, tos,
kurių plika akim nesimato,
kurių istorijoj – nė lašelio klastos,
o tik suma to
spiečiaus keleto minčių, kurių lukštai
nesaugo, jos ir yra turėjimo plytų siūlės,
kai žvaigždes matai iš aukštai,
slėniuose atsigulęs,
ir gali iš tolo užuosti jas,
numatyti, ruoštis švęsti jas,
jų vėliavas kelti lyg ostijas
ir taip erzinti nesėkmių bestijas,
apgyvendinti be terminų ir be
labanakt ar sudie, o su
veidrodžių neatspindima garbe,
girdėjimui nesilenkiančiu balsu.
Suprasti jas, įsiminti.
Sukaupti ir visas turėti, kai lūždamos
prasmės užbaigs trintį
ir prasidės tikrosios tuštumos.