185101292016 P.F. ObyC Pro stotį

Antras dublis.
Visa seka prasideda iš naujo ir keliauja tolyn,
Arba grįžta atgal pakreipdama savo judėjimo kryptį.
Klausimas grįžta į pradžią, ankščiau net prieš atsirandant tikslui.
Kas verta, būti? Velnias, vėl atsitrenki į tą dramą.
Į kitą pusę - Kaip?

Toliau aiškinies kodėl,
Ir beveik jau esi čia.
Prieš veiksmą.
Tyloje.
Drobės,
Baltume.

Kadaisia kūrėm mitą apie Tą,
Kurs įbėgo į kambarį,
Prieš aną drobė buvo balta.
Ir Tas viską suprato.

Bet ką? Tai jau kiekvieno asmeninis reikalas.
Tuomet Tas sapnavo, o atsakymai rodės jam tiktai sapne.
Bet čia jau kiekvieno, kas anam vis vėrės čia.

O prieš visą tai

Tyla

Ir Varpas

Vartai verias, šviesos krenta.
Lietūs iš niekur? Į niekur ir jau nebėra.
Žingsnio pločio plytelėm,
Ir tu vėl stotyje.

Dabar tik Tau žinoti,
Taip ar ne?
Kas bus auka,
Ar supranti - ta drobė tavo rankoj,
Bet ar žinai -
Kas pamatyti turi ją?

Tik tiek - su viltim nauja,
Linkiu, neužsnūsti ežere.
Žinau ten muzos. . .
Bet žinok kūrį puodelį rinktis,
Ir tikro savęs paslaptį,
pamatysi viduje.