Fališkoji

Nevadoj visatos centre
stovi degantis Gimžauskas
sako vaikinas jo batai suvarstyti
visatos plyšiais

klydo Gimžauskas karti rūgštis ir aš
aukštai kaip niekad
malu pipirus taip sukas
malūnėlis
įsitvėrus jo sparno matau
įrėmintas Vilnius
virš virtuvės palangės
televizijos falas dreskia įraudusį skliautą
žemai nugulęs pavasaris paremia pritvinkusią galvą
į kalną
kur su puikiu poetu turėjom suktinę puikios salvijos
šeštą ryto jis beldės į mano vartus
šeštą ryto drebinau kamerą ties puikaus poeto pečiais
šeštą ryto jis nebuvo įleistas

kitam kambary rūgšties prašalaitis
piešia muziką apsukdamas kontrabosą
ir frigidiška kambariokė išteka ant
siūbuojančio medžio parketo o aš
pasiekus balkoną šnibždu
Vilniau, aš tapau tavimi
mano mintys teka tavo upėmis
tavo aikštės mano pajuodę paakiai

tavy pamačiau kaip vyras atsigulė ant traukinio bėgių
jo gelbėti bėgo visas traukinių stoties personalas
ir jam nepavyko numirti
bet aš pamačiau savo kūną bekrintant
iš vienuolikto aukšto balkono

(I) kūnas krinta
Bekešo kalnas rauda Vilniui
rauda Vokiečių gatvės naktiniam elitui
visiem išvarytiem iš barų visiem
susigrūmusiem ugnies ringe

(II) kūnas krinta
visi aiškiai girdi triumfališkosios rečitatyvą
gatvės muzikantai miestos skulptūromis
akomponuoja kalnui
kaulų traškėjimui paskutiniam pulso tvinktelėjimui

(III) kūnas krinta
valkatos ima lipt į medžius
tampa back vokalistais
kunigaikštis ant sulūžusio prancūzparkio suolo
išleidžia tamsius pypkės dūmus
jie tampa angelais ir užgieda

miestas primerkia šviesas
finaliniams žodžiams

Vilniau,
tavy likau tuščiais buteliais
sudaužyti konteinerių prieangiuose
jie skleis neviltį
balnandžiais,
mazutu,
mirtimi,
kuri nebuvo nugalėta.