Takelis

Purvinas takeli,
po balas rudens
aš basom kojelėm
išbraidžiau tave.
Tu, žalia vytele,
numesta prie kelio,
pameni
            kaip skaudžiai
virkdei vis mane?..
Ak,
            tos pievų gėlės...
Kvapą man užgniaužia, -
jas maža
              lyg saulę
skruostu bučiavau.
Ir tada...
              Toks didis
rodės man pasaulis,
o dabar
                jo viso
ar širdy per daug?..
Kad
      galėčiau
                vėlei
kūdikiu užgimti
ir
        ilgai
              klausytis
vieversio dainos,
aš
        kiekvieną
                žiedą
ir kiekvieną
                dilgę
išbučiuočiau
                  švelniai
tėviškės laukuos...