Rytais

Tu man rugiais kvepėki,
aš tau - rupia druska
plonyte duonos rieke
ir nemalta kava.

Rasoj ramunės prausias
ir beržas vienmarškinis,
pabers lapelių gausiai
šakelėm apkabinęs.

Ir juoksies - tyliai, tyliai,
kaip klėty dalgiai gaudžia,
kaip du vorai nebyliai
kampuos tinklus išaudžia.

Sutiksiu saulę pievoje
o prakaitas sūrus,
ne pradalgėj, bet sieloje
ryto garsai nubus.