Kvepiančios snaigės

Iš dangaus krenta kvepiančios snaigės,
Aš jas gaudau delnukais mažais,
Akyse jų matau sausio speigą,
Ir kaip ragana bėga laukais.

Man senelė pasekti žadėjo,
Apie pūgą kokia ji  graži, 
Ir kaip kiemo vaikai sugužėjo
Pažiūrėti į ją iš arti.

Apie gulbę ant ledo iš sniego,
Ją apspitusius kiemo vaikus,
Bet senelė pavargus užmigo,
Sakė pasaką seks kai pabus.

Kai senelė iš miego pabudo,
Jau barbeno į langą lietus,
Sniego ragana verkė sukniubus,
Bėgdama ji sušlapo batus.

Kad sušlapusi ji neliūdėtų,
Padarysiu jai  mažą siurprizą,
Dovanosiu japonišką skėtį,
Ir netirpstančio  ledo servizą.