Alkis

Vėluojanti žiema,  kaip graži moteris per ilgai užsibuvusi prie veidrodžio, nustelbė visus prieš tai matytus gamtos pavidalus. Linksmai sukinėjosi ir klostė lengvute balta antklode visus pašalius, net šiltnamį kieme užbarstė sniegu. Ir dar jai negana- paryčiais ėmė ir išdailino žėrinčiais šerkšno spygliukais visus medžius ir krūmus, net užsižiopsojusios smilgos iš dirvono nepamiršo.

O kad taip parašius posmą, užburiantį grožio didybe, kaip šis šerkšno sapnas!

Sako tikras poetas- tai alkanas poetas. Aha pamaniau-  negalvok apie buities dalykus, kokią dieną ir kelintą valandą tau pas dantistą, pamiršk valgį ir galbūt išeis iš tavęs kūrėja!

Taigi pasisukiojau virtuvėje, užsikaičiau kavos, pasriubčiojau juodo karštimo, net liežuvis skaudžiai nusvilo iš skubos, pasičiupau cigarečių pakelį ir įsitaisiau šaltoje verandoje gėrėtis žiema.

Stoviu tarpduryje, tirtu, šąlu, gaudau Įkvėpimą išpūsdama dūmą, dairydamasi į baltu šerkšnu išsipusčiusius medžius. Bet eilės nesikuria, nors net akyse tavaruoja tie balti medžiai ir krūmai ir baltutis kiemo plotas, - nei lapo, nei kurmiarausio nematyti, taip viskas nepriekaištingai švaru. O užsispyrusi mūza tyli, nesikalba.

Hm ilgiau pabadauti reikia.

Deja kitą dieną to poetiško šerkšno jau nebuvo. Tiktai iš kažkur atklydęs svetimas šunėkas pakėlė koją ant brangiai kainavusio svyruoklio maumedžio. Bet žiema juk nesibaigė, badausiu toliau. Su kava ir cigarete.

Ir medžiai vėl pasidengė šerkšnu! Žiūrėjau į tas žiemos sakuras ir mąsčiau- verskis tu per galvą, bet tokio šedevro kaip tie apšerkšniję balti medžiai niekada nesukursi. Ir kaip paukštis nepačiulbėsi.

Pala. Pala. O kurgi paukščiai? Ko gi nečiulba? Šalta jiems ir lesalas po sniegu, žino net vaikai. Aha, betgi ir čiulba jie  rytui auštant ar vakarui nugulant. Matyt kai jau būna  prisibėgioję, prisilesioję visko. Na ir kvaiša aš. Poetas turi būti alkanas dvasios šauksmo! Besidairydamas į tas Viešpaties išdailintas medžių šakas danguje turi alkti ilgesiu kažko nepasiekiamo nesuvokiamo.

Gal geriau tu eiki išsivirki sočios sriubos iš maistingo kiaulienos kaulo ir ilgėkis to grožio šiltame kambaryje pro langą. Ir nesigraužki kad neparašei eilėraščio. Juk ir medžių šakų žibančių sidabriniu šerkšnu išdabinti nemoki. Bet gėrėtis gali ir galbūt tas, kas sukūrė dailininką tiems medžiams, sukūrė ir tau vietą pasaulyje ir būdą  sielos paukščiui sutraliuoti.

O kad nebūtų taip liūdna, žinok, ne viena ilgiesi rašymo- įsijunki kompiuterį ir tinklalapyje rašyk. lt rasi bendraminčių būrį alkstančių įprasminti žodį. Čia tu ir nusijuoksi, ir supyksi ir tyliai nuliūsi. Čia ištisas kūrybos pasaulis, kuriame rasi ir šerkšną ir pumpuruojantį pavasarį ir kenčiantį arba nudžiugusį žmogų.