Moterims iki begalybės

Moterys,
Jei širdis nesudiržus
Jūs jaunos
It vėjyje gaudžiamčios
Arfos.
Vyrui, berniukui
Mums reikia jūsų,
Kaip saulės,
Kad gyventi galėtume
Jaukiai.
Mūza mana, tai ošimas
Ir miško ir jūsų jūros
Vidinės.
Kas renkasi klystkelius,
Lai...
Man didžiausias gerumas,
Tai motinos rankos
Ne mano vienos,
Bet visų.
Jūs kaip žvaigždynas raminančiai
Veikiat prieš mingant.
Galvą padėjęs ant tavo krūtų,
Mano deive,
Klausausi, kaip
Išskrenda paukščiai
Ir sninga.
Per tavo gerumą einu
Ir klystu, kaip vaikas,
Bet tu savu kantrumu
Užpildai mane,
Kaip potvyniai krantą.
Jūs visos reikšmingos
Ir būnat mums plaustas
Išplaukt iš savęs vienišumo.
Meilė, kaip obelys
Žydinčios, o aš po jomis
Sulauksiu savosios pirmos
Šarmos plaukuose.